Odos ligos

Žvynelinės tipai

Narių vertinimas: 4 / 5

Žvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė neaktyvi

 Plokštelinė  žvynelinė. Ji susideda iš paraudusios, sustorėjusios, besilupančios odos, susidariusios dėl odos ląstelių perprodukcijos. Plokštelės gali būti apvalios, ovalo ar netaisyklingos formos, gali būti susijungusios ir dengti nemažą kūno paviršiaus dalį. Plokštelės gali dengti bet kurią kūno vietą, įskaitant ir galvos odą. Jos gali atsirasti kaip stipraus uždegimo rezultatas arba kaip chroniškas padarinys. Chroniškos plokštelės gydymui yra labai atsparios.

Lašelinei žvynelinei būdingi maži "lietaus lašeliai", išsibarstę ant krūtinės, nugaros, rankų, kojų ir dažnai atsiranda po ligos ar infekcijos, tokios kaip gripas ar viršutinių kvėpavimo takų infekcija. Lašelinei žvynelinei gydyti prireikia mažiau laiko, o kartais ji praeina savaime, be jokio gydymo. Ji būdinga vaikams ir jaunimui.

 Inversinė žvynelinė (atvirkštinė). Ji atsiranda kūno raukšlėse: pažastyse, bamboje, kirkšnyse, genitalijose, sėdmenyse ir po krūtimis. Ją išgydyti gana sunku dėl trynimo ir prakaitavimo. Šioms jautrioms vietoms rekomenduojama taikyti tik švelnų gydymą. Jei oda drėksta, gali atsirasti bakterinės ar grybinės infekcijos. Norint įsitikinti, ar neatsiradusi infekcija, reikia atlikti testus.

 Galima ir visų trijų tipų, tai plokštelinės, inversinės ir lašelinės žvynelinės kombinacija.

 Spuoguotoji žvynelinė tai maži spuogeliai ant delnų ar padų, o kartais ir ten, ir ten arba ant kitų kūno vietų. Ligos sunkumas būna nevienodas, bet šis žvynelinės tipas paprastai būna rimtas ir reikalauja neatidėliotino gydymo. Ją sunku išgydyti ir dažniausiai reikia sutvarkyti savo gyvenimo būdą.

 Eritrodermija atsiranda retai. Ji charakterizuojama paraudimu ir žvyneliais dengiančiais visą kūną. Tai gali sukelti karštį, persišaldymą ir nuovargį. Ji gali būti pakankamai rimta, todėl reikalinga hospitalizacija.

 Psoriatinis artritas išsivysto 7-10 % žmonių, turinčių žvynelinę. Dėl šios ligos ištinsta ir skauda rankų ir kojų pirštų sąnarius. Odos pagerėjimas priklauso nuo sąnarių pagerėjimo ir atvirkščiai - artritinis  sąnarių skausmas sumažėja gyjant odai. Pacientams, sergantiems psoriaziniu artritu daugiau būdinga ir nagų pokyčiai. Gydymas priklauso nuo ligos sunkumo. Šią ligą galima gydyti aspirinu, antiuždegiminiais vaistais arba jei būtina tegisonu, metotrexatu ar prednisonu. Kai atsiranda psoriazinis artritis, pasikonsultuokite su reumotologu.

Alerginis kontaktinis dermatitas

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi

Pakartotinai veikiant odą cheminiais, biologiniais dirgikliais prasideda odos alerginis uždegimas, kuris gali būti buitinis arba profesinis. Dirgikliai dažniausiai yra nestiprūs ir sukelia odos uždegimą ne visiems žmonėms, o tik sensibilizuotiems.

Gamyboje ir buityje šiuos pažeidimus dažniausiai sukelia chromo druskos, nikelis, formalinas, dinitrochlorbenzolas, epoksidinės dervos, įeinančios į lakų, klijų, plastmasių sudėtį, taip pat ursolas, gyvsidabrio druskos, terpentinas ir kt. Turi įtakos ir valymo priemonės: skalbimo milteliai, valymo pastos, muilai, organiniai tirpikliai (terpentinas, žibalas, acetonas ir kt.); rudenį ir žiemą sumažėjus riebalų išskyrimui ir esant didesnei drėgmei, labiau jautri yra sausa oda, o tai ypač skatina formuotis uždegimus.

 Buityje taip pat susiduriame su labai daug alergenų: buto dulkės, gėlės, įvairūs dažai, grindų, pastos, plunksnos, dirbtinė oda, batų kremai, dezinfekuojančios medžiagos, kambaryje gyvenančių gyvulių (šunų., kačių ir kt.) plaukai, pleiskanos, parazitai, medikamentai, kosmetinės priemonės, sintetiniai audiniai, dažyti natūralūs ir sintetiniai kailiai ir kt. Tarp metalo alergenų dažniausiai yra chromo junginiai, kurie naudojami metalo, tekstilės, odos pramonėje, laboratorijose ir kt.; chromo randama cemente, net degtukų galvutėse. Dažnai dermatitus sukelia berilis, volframas, kobaltas, varis. Silpnai sensibilizuojančiai veikia ar nesukelia alerginių dermatitų šios medžiagos: aliuminis, bismutas, geležis, platina, sidabras, cinkas, auksas.

 Atsiradus dermatitui procesas dažniausiai apima veidą, plaštakų dorsalinius paviršius. Veido pažeidimai atsiranda veikiant garams arba palietus veido odą rankomis, užterštomis įvairiomis cheminėmis medžiagomis. Neretai alerginius dermatitus sukelia kosmetinės priemonės (plaukų, antakių, blakstienų dažai - ursolas, rezorcinas, gyvsidabris ir kt.). Ant lūpų odos uždegimas gali prasidėti nuo lūpų dažų, kremų, dantų pastų ir kt. Kaklo odos uždegimus gali sukelti kaklo papuošalai (karoliai, grandinėlės) ar dažytos apykaklės, užtrauktukai bei kt. Lytiniai organai pažeidžiami kontraceptinėmis medžiagomis, dezodorantais, dirginami drabužiais bei juose esančiomis skalbimo medžiagomis. Alerginis kontaktinis dermatitas prasideda niežėjimu, o po 12- 24 val.  atsiranda nedidelis paraudimas, kuris, pašalinus dirgiklį, po 1- 2 dienų praeina. Kartais gali būti odos paburkimas, mazgeliai. Jeigu odos reakcija intensyvesnė, atsiranda pūslelių, šlapiuoja, formuojasi šašai, niežti. Sensibilizacijai užsitęsus, alerginis kontaktinis dermatitas gali pakeisti formą, ir prasidės egzema, ypač kai atsiranda polivalentinė sensibilizacija (jautrumas kelioms medžiagoms).

 Alerginis dermatitas

 Jis dažniausiai atsiranda ne dėl išorinių dirgiklių, patenkančių ant odos, bet dėl maisto alergenų, medikamentų vartojimo per burną arba injekcijomis, inhaliuojamų medžiagų sensibilizuojančio poveikio. Klinikiniai požymiai labai įvairūs. Gali būti odos paraudimas, mazgeliai, pūslelės, pūslės, kraujo išsiliejimas, pūkšlės, mazgai, šašai, pleiskanos ir kt. Prasideda ir viso organizmo reakcija: karščiavimas, silpnumas, pykinimas, šalčio krėtimas ir kt. Anksčiau tokius alerginius dermatitus vadindavo toksikodermijomis arba alerginiais toksiniais dermatitais.

Kas yra žvynelinė?

Narių vertinimas: 4 / 5

Žvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė neaktyvi

 Žvynelinė - tai chroniškas ir pasikartojantis odos sutrikimas. Liga- neužkrečiama... Tai ne vėžys ir galima laukti ilgų pagerėjimo periodų. Beveik 3-4 % lietuvių turi šią ligą. Beveik tiek pat kiek kenčia ir nuo diabeto.

 Žvyneline sergama visame pasaulyje. Ši liga neaplenkia nei vyrų, nei moterų ir amžius čia neturi jokios įtakos. Žvynelinės atsiradimas yra paprastai laipsniškas ir jis gali atsirasti bet kuriame amžiuje, bet labiausiai ji paplitusi vėlyvoje jaunystėje arba ankstyvame brandos amžiuje. Žvynelinės sunkumas ir laipsnis yra skirtingi priklausomai nuo žmogaus.

 Žvynelinė gali atsirasti ir kūdikiams, bet dažniausiai tai atsitinka 4- 5 m. vaikams. Vis dėlto liga labiau būdinga mergaitėms. Svarbu padėti tokiam vaikui gyventi kiek įmanoma normalesnį gyvenimą. Ignoruojant ligą, vaikus gali paveikti streso būsena. Žvynelinė gali atsirasti ant bet kurios odos vietos. Ji gali būti raudona ar sidabrinė, stori žvynuoti lapeliai ar plokštelės. Ligos apimtas vietas gali niežtėti. Ligai būdingiausios vietos- pakaušis, alkūnės, klubai, keliai, apatinė nugaros pusė ir sėdmenys. Žvynelinė gali apimti kurią nors vieną nedidelę kūno dalį, bet ji gali atsirasti ir keliose vietose tuo pat metu. Žvynelinei būdinga greita odos ląstelių reprodukcija. Sveikoje odoje naujos ląstelės gaminasi kas 28-30 dienų, o senos ląstelės nusilupa. Esant žvynelinei pagrindinis odos sluoksnis yra labai tankus ir odos ląstelės gaminamos labai greitai- kas 3-5 dienos. Pažvelgus pro mikroskopą, tokios odos sluoksniai atrodo nenormaliai su išryškėjusia uždegimine reakcija. Ši reakcija atsiranda po oda ir sukelia raudonumą, lupimąsi ir odos sustorėjimą. Jei vienas iš tėvų turi žvynelinę, yra 30 % galimybė, kad ši liga gali išsivystyti ir jų vaikui. Tačiau liga gali "peršokti" vieną ar daugiau kartų.

 Daugelis žmonių, dabar turinčių žvynelinę, prisimena savo senelį, tetą ar pusbrolį, su "besilupančiomis" alkūnėmis, išbertomis, pleiskanojančiomis rankomis. Taigi jie matyt taip pat turėjo žvynelinę. Genetiniai požymiai, rodantys genetinį polinkį į žvynelinę, buvo identifikuoti, bet jų tikrasis giminingumas su ligos eiga yra nežinomas. Žmogui liga turi fiziškai, socialiai, emocionaliai ir ekonomiškai griaunantį poveikį. Dėl jos jūs prarasite daug darbo valandų, susidursite su tam tikrais karjeros pasirinkimo apribojimais ar gyvenimo būdo pakeitimu.

 Žvynelinės priežastis yra nežinoma, bet daugelyje šalių yra tęsiami šios ligos tyrimai molekulių, imunologinėje ir biocheminėje srityse, o taip pat taikomi nauji ir efektyvesni gydymo metodai. Kai kuris gydymas sulėtina odos ląstelių reprodukciją ir galima tikėtis visiško išsivalymo ir ligos sušvelnėjimo. Negalima numatyti, kaip ilgai ligos sušvelnėjimas gali trukti, bet, suprantant faktorius, kurie inicijuoja ligą, padėtį galima dažnai kontroliuoti.

}

Karpos

Narių vertinimas: 5 / 5

Žvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyvi

Karpas sukelia dermatotropinis virusas, priklausantis Papiloma grupei. Yra 5 virusų tipai, kurie sukelia karpas:

1 tipas sukelia padų karpas,

2 tipas  sukelia paprastąsias karpas,

3 tipas sukelia plokščiąsias (jaunatvines) karpas,

4 tipas sukelia karpiškąją epidermodisplaziją

5 tipas sukeliasmailiagales kondilomas.

Skiriami 5 ligos eigos periodai: inkubacinis, prodrominis (laikotarpis prieš ligą), klinikinių požymių, gijimo ir pasveikimo.

Paprastosios karpos sudaro nuo 0,5 iki 3% visų ambulatorinių ligonių, gydomų nuo odos ligų. Karpomis užsikrečiama tiesiogiai kontaktuojant arba per užkrėstus daiktus. Ligą skatina odos traumos, akrocianozė (rankų, nosies pamėlynavimas), padidėjęs prakaitavimas, sumažėjęs odos pH, odos sausumas ir įtrūkimai. Po kelių dienų ar kelių savaičių trunkančio inkubacinio ligos periodo atsiranda maži mazgeliai, kurie gali išaugti iki žirnio ar pupos dydžio. Mazgelių paviršius būna nelygus, šiurkštus, grūdėtas, su hiperkeratoze ( per didelis odos suargėjimas). Apie nagus esančios karpos skausmingos. Karpų skaičius labai įvairus: jos gali būti pavienės, o kartais - jų labai daug. Karpos gali augti net burnos gleivinėje. Ypatingos yra siūlo formos karpos - plonos, gana ilgos, dažniausiai kaklo, galvos odoje, apie pažastų duobes ir net ant lūpų. Ponaginės karpos gali pakelti nago plokštelę ir būna labai skausmingos. Išsimaudžius karpos išbrinksta, o truputį pakrapščius - pradeda kraujuoti. Karpų dažniau pasitaiko vaikams ir jaunuoliams, tačiau gali sirgti bet kurio amžiaus žmonės.

Geriausiai padeda hipnozinė sugestyvioji terapija kartu su elektrokoaguliacija, Karposdiatermokoaguliacija. Karpas galima naikinti skystu azotu, 20% podofilino spiritiniu tirpalu. Gydymui vartojami 2% oksolino, 2- 3% florenalio, 50% interferono tepalai. Karpos gydomos ir frezolio tirpalu. Vaikų karpas labai patogu ir efektyvu gydyti fotochemoterapija: karpos patepamos 8- metoksipsoralenu, 2-3 dienas švitinamos po 20-60 minučių ultravioletiniais spinduliais (aparatas "Ver-rucalux"). Karpos išnyksta po 1-2 savaičių. Naudinga karpas deginti su ugniažolės sultimis (Chllidonium majus). Gydyti karpas rentgeno spinduliais - pavojinga!

Padų karpos

 Jas skatina atsirasti nepatogi, kojas spaudžianti avalynė, hiperhidrozė, akrocianozė, sutrikusi kraujo apytaka. Dažniau padų karpos atsiranda drėgnuose, išmirkusiuose tarpupirščiuose, ant pado po pirštais, pėdos priekiniame paviršiuje ir ant kulno. Neretai apie padų karpas būna nuospaudų. Padų karpos dažnai būna skausmingos.

Padų karpos gydomos skystu azotu, ultragarsu, keratoliziniais preparatais. Tinka jų gydymui ir ugniažolės sultys. Prieš naują procedūrą būtinai reikia nugramdyti tai, kas anksčiau buvo nudeginta.

Plokščiosios jaunuolių karpos

Plokščiosios karpos atsiranda plaštakų tiesiamuose paviršiuose, dilbių ir veido odoje. Karpos formuojasi gausiai nuo segtuko galvutės iki lęšio grūdo didumo, plokščios, apvalios arba daugiakampės, lygiu paviršiumi, pilkai geltonos, neretai odos spalvos karputės- mazgeliai. Nukasytose odos vietose išsidėsto linijomis, juostomis (Kebnerio fenomenas). Jos gali išnykti savaime. Gydomos vitamino A rūgšties derivatais, švitinamos UV spinduliais. Naudojami gosipolio, oksolino, tebrofeno, tepalai, bonaftono ir florenalio tirpalai bei keratoliziniai tepalai ar pastos. Profilaktiškai tikslinga kruopščiai patikrinti padus ir delnus, o rastas paprastąsias ar padų karpas gydyti.

Atopinis dermatitas (paprastoji egzema)

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi

 Atopinis dermatitas- tai sunki ir dažna liga, kuri formuojasi pagal pirmą imuninių reakcijų tipą, dalyvaujant imunoglobulinui E(IgE). Neretai kartu pažeidžiamos kitos organizmo sistemos, prasideda alerginė sloga, bronchinė astma. Atopinis dermatitas sudaro apie 2- 5% visų odos ligų.

 Atopinis dermatitas Šią ligą, kūdikystėje dar vadinamą vaikų egzema, gali sukelti įvairūs maisto alergenai: pienas, kiaušiniai, produktai iš kviečiu, žuvis, šokoladas, citrusiniai vaisiai ir kiti, o vėliau - nuo 1- 3 metų - kai kurie audiniai (vilna, šilkas), inhaliaciniai alergenai (augalų ir medžių žiedadulkės, grybų sporos, namų dulkės, gyvulių pleiskanos, plaukai bei įvairūs kiti alergenai, pavyzdžiui, kosmetika, medikamentai, serumai, vakcinos ir kt. Nurodomi šeimyniniai ir konstituciniai veiksniai bei nervų sistemos įtaka ligai formuotis. Apie 60-70% tokiu ligonių tėvų sirgo ar serga alerginėmis ligomis. Atopiniu dermatitu vaikai serga nuo 2- 3 gyvenimo mėnesio, kartais vėliau. Tokius alerginius procesus skatina nėštumo toksikozės, nėštumo metu vartoti medikamentai, gausiai vartojamas pienas, kiaušiniai, žuvis. Taip pat alergines reakcijas skatina trumpas maitinimas krūtimi, ankstyvas ir dirbtinis maitinimas.

Dažnai žmonėms formuojasi ichtiozė (apie 50% ligonių). Beje, 20- 50% ligonių dar iš vaikystės atsiranda kitos alerginės ligos: dilgėlinė, egzema, medikamentinė alergija, alerginė sloga, bronchinė astma ir kt. Medicinos literatūroje aprašytas odos- respiracinis sindromas, kai, pagerėjus egzemos ligai, atsiranda astmos reiškinių ir priešingai.

Namų dulkes sudaro alergenų kompleksai: grybelinės, bakterinės, gyvulių pleiskanų, šerių, augalų dulkių, maisto priemaišos, įvairių parazitų liekanos ir kt. Ligos eigai turi įtakos sezoniniai klimato veiksniai (vasarą - gerėja, rudenį, žiemą - blogėja), taip pat aiškus ryšys su žiedadulkių alergenais (polinozės- dėl to vasarą procesas blogėja). Stiprius odos bėrimus sukelia darbas su vilna, kitais audiniais, ypač sintetiniais, cheminėmis medžiagomis. Tokiems ligoniams nustatomas ne tik humoralinio, bet ir ląstelinio imuniteto sutrikimas. Beje, sergantieji imlesni virusinei, bakterinei ir grybelinei infekcijoms, jiems dažnai nustatomas sumažėjęs riebalų išsiskyrimas (oda sausa), o dažnai prausiantis, ji dar labiau sausėja ir dažniau išberia.

Paprastoji egzemaSvarbiausi simptomai atsiranda kūdikystėje - vaikų egzemos požymiai, niežėjimas, kartais labai intensyvus. Šie procesai, vaikui sulaukus 2-3 metų, gali išnykti ir negydomi. Vėliau atsiranda odos infiltracija, lichenifikacija, o pažeidimo periferijoje atsiranda smulkių mazgelių. Iš pradžių židiniai lokalizuojasi ant veido, galvos odos, kojų ir rankų. Niežėjimas, kuris vargina ligonius, dažniausiai būna priepuoliais, tuomet oda smarkiai nukasoma. Tose vietose oda pabąla (baltas dermografizmas). Ligai būdinga eozinofilija (net 90% ligonių), ji trunka ilgai, būna remisijų paūmėjimų ir recidyvų. Ligonius dažnai kankina nemiga. Skiriamos šios atopinio dermatito stadijos:

1) naujagimiu - vaikų stadija (nuo 2 mėnesių iki 2 metų) -mazgeliai, pūslelės ir egzemos tipo bėrimai būna ant veido, kojų, rankų bei kitų kūno vietų;

2) vaikų stadija (nuo 2-4 metų iki 10-12 metų) - mazgeliai foruojasi kojų bei rankų lenkiamuose paviršiuose, ant sprando odos ir kt., bėrimas susilieja tarsi plokštelėmis;

3) paauglių-suaugusiųjų stadija (nuo 12 iki 30 metų) - atsiranda infiltruoti odos židiniai būdingose vietose. Spontaninės remisijos būna vienerių metų vaikams ir prieš lytinį brendimą. Procesui paūmėjus, židiniai susilieja į stambesnes plokšteles. Dažnesni niežėjimo priepuoliai būna naktį ir trukdo miegoti. Nuolat kasantis taip nudyla nagai, kad nereikia jų kirpti. Išplitusių pažeidimų metu padidėja limfmazgiai (limfadenopatija).

Atopinio dermatito diagnozė nustatoma pagal šiuos duomenis:

1) šeimos anamnezė;

2) klinikiniai požymiai;

3) baltas dermografizmas;

4) eliminaciniai ir provokaciniai mėginiai dirgikliams išaiškinti.


Diagnostika nesunki, bet galima supainioti su seborėjiniu, alerginiu kontaktiniu dermatitu, niežais. Labai svarbu gydant atopinį dermatitą nustatyti maisto, inhaliacinius ir kitus alergenus bei juos šalinti. Deja, tai padaryti ne visada pavyksta, todėl skiriamas simptominis gydymas. Ligoniai turi atidžiai klausyti gydytoju patarimų. Rekomenduojami antihistamininiai preparatai, gliukokortikoidai (per burną ir išoriškai). Skiriama racionali dieta, šildymas kvarco lempomis, pirogeniniai preparatai (pirogenalis), kurortinis gydymas (kalnų arba pajūrio kurortuose, pavyzdžiui, Palangoje, Šventojoje). Patartina pašalinti iš buto minkštus baldus, kilimus, gėles ir gerai valyti butą. Kambario oro drėgmė neturėtų būti mažesnė kaip 55%. Atsiradusias komplikacijas reikia gydyti antibiotikais (padarius antibiotikogramą). Herpetinių komplikacijų gydymui tinka gamaglobulinas ir imunostimuliatoriai (levamizolis ar kiti). Antihistamininiai preparatai daugiau tinka nakčiai, kartu indikuotini ir raminamieji vaistai (chlorpromazinas, jo derivatai).

Išoriškai ūmioje stadijoje naudojamos Burovo skysčio, ramunėlių, gliukokortikoidų pavilgai ir kremai. Medikamentai skiriami pagal klinikinį vaizdą ir esančias komplikacijas. Gydymo principai tokie patys kaip ir gydant egzemas. Ryškių infiltratų gydymui naudojami gliukokortikoidai po plėvele (okliuzinis tvarstis), deguto preparatai (ne ilgiau kaip 5- 8 dienas, ypač jeigu yra tepami didesni odos plotai). Nuo deguto preparatų gali atsirasti fotodermatozių (odos uždegimas dėl padidėjusio jautrumo UV spinduliams). Tinka kvietinių sėlenų arba avižų šiaudų ekstraktų vonios. Padeda odos valymas aliejumi. Jeigu židinių uždegimo reakcija neintensyvi (beveik nešlapiuoja), tai padeda deguto vonios. Kai oda sausa, siūloma ją valyti skystais ir tepti vitaminizuotais kremais. Sanatorinis-kurortinis gydymas yra naudingas, bet iš kurorto grįžus į namus procesas recidyvuoja. Dieta taip pat ne visada efektyvi. Ligoniai gali valgyti įvairų maistą, išskyrus tuos maisto produktus, kuriems nustatytos alerginės reakcijos (panaudojus eliminacines, provokacines dietas). Rekomenduojama nevalgyti maisto produktų - potencialių alergenų, aštrių patiekalų, mažiau vartoti angliavandenių, druskos, nepersivalgyti. Maistas turi būti vitaminingas. Sausa oda jautresnė įvairiems dirgikliams, todėl nepatartina dažnai maudytis vonioje ar po dušu. Po maudymosi odą būtina patepti riebiu kremu.

Profilaktika taikoma net naujagimiams (jeigu šeimose pasitaikė alerginių, ligų). Patariama vengti kontakto su vilna, gyvulių plaukais (kačių, šunų), paukščiais (pūkinės ar plunksninės pagalvės ir kt.), nelaikyti namuose kanarėlių, papūgėlių ir kt. Kambariuose (namuose ir darbe) neturėtų būti gėlių, kilimų. Butą reikia valyti tik drėgnu būdu. Žalingai veikia alkoholis, citrusiniai vaisiai ir kiti potencialūs maisto produktai. Procesas blogėja nuo psichinių traumų, ypač šaltu metu (rudenį ir žiemą). Suaugusieji turėtų vengti cheminių medžiagų, perkaitimo, peršalimo, infekcinių ligų, dulkių ir kt.

Ligoniai turi būti dispanserizuoti. Rekomenduojama įsteigti reabilitacinius centrus, skirti nemokamam gydymui medikamentus, gerinti buities ir darbo sąlygas. Vaikams, kai procesas komplikuojasi pūlinga arba virusine infekcija, prognozė gali būti rimta. Prognozė priklauso ne tik nuo odos pažeidimų, bet ir dėl kitų organizmo sistemų pažeidimų. Blogesnė prognozė, kai ligonis serga atopine bronchine astma. Žinoma, gydymo rezultatai esti blogesni, kai nepavyksta nustatyti alergeno, sukėlusio organizmo alergines reakcijas, arba tuomet, kai alergenas išaiškintas, bet jį pašalinti neįmanoma (knygų dulkės, svarbiausi maisto produktai ir kt.).

Pūslelinė

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi

Paprastąją pūslelinę  sukelia herpes virusai. Virusai organizme persistuoja latentinėje būklėje, bet gali suaktyvėti ir sukelti ligos recidyvų. Skiriami 2 herpes virusų tipai:

 1 tipas sukelia bėrimus ant veido ir akių srityje;

 2 tipas - dažniausiai ant lytinių organų.

Tik 1% žmonių, persirgusių paprastąja pūsleline, lieka klinikinių reiškinių, o 99% žmonių virusai yra latentinėje būklėje. Šių žmonių seilės, ašaros, genitalijų sekretas yra virusų rezervuaras. Praėjus 7-14 dienų po pirmo kontakto su virusu (inkubacinis periodas), ligoniui burnos gleivinėje atsiranda dauginių bėrimų, parausta gomurys, matyti ryški edema ir daug pūslelių.

Žmogus jaučiasi labai blogai, jį vargina aukšta kūno temperatūra, seilėtekis, iš burnos sklinda blogas kvapas. Labiau pažeidžiamas burnos prieangis. Kartais pažeidžiami vidaus organai ir nervų sistema (atsiranda traukuliai, meningitas, encefalitas). Procesas gali generalizuotis ne tik pirminės infekcijos metu, bet ir ilgai recidyvavus. Sergantiesiems egzema, dar gali atsirasti diseminuotų pūslelių. Kartais liga komplikuojasi ragenos herpiniu uždegimu.

 Recidyvuojanti paprastoji pūslelinė

 Pūslelinės recidyvus gali sukelti daug veiksnių: ūminės infekcinės ligos (gripas, viršutinių kvėpavimo takų kataras, plaučių uždegimas ir kt.), fizinės ir psichinės traumos, intoksikacija, peršalimas, ikimenstruacinė būklė, deginimasis saulėje ir kt. Po prodrominių reiškinių - lokalaus odos niežėjimo, deginimo, neryškių bendrų sveikatos sutrikimų - ligoniui kurioje nors vietoje oda parausta. Labai greitai ant jos atsiranda grupė mažų pūslelių. Pūslelių turinys skaidrus, o po 1-2 dienų - drumstėja. Po 4-10 _ dienų pūslelės sudžiūsta ir apsitraukia šašais. Dažniausiai jos lokalizuojasi ant lūpų, rečiau skruostų ir nosies odoje bei burnos gleivinėje. Lytinių organų bėrimai pasitaiko ne taip retai. Gleivinėse esančios pūslelės greitai suplyšta, atsiranda erozijų. Sergantiesiems gali padidėti limfmazgiai. Genitalijų paprastąją pūslelinę reikia skirti nuo kietojo šankerio. Esant nors mažiausiam įtarimui, reikia kreiptis į gydytoją. PūslelinėGydymui vartojami įvairūs pavilgai (1-4% sidabro nitrato), židiniai tepami 1-2% pioktanunu, 1-2-3% oksolino, 30-50% interferono, gosipolio, tebrofeno, 1- 3% florenalio tepalais. Draudžiama naudoti gliukokortikoidų tepalus. Sunkių, recidyvuojančių ir ilgai trunkančių herpinių pažeidimų gydymui rekomenduojama gerti acikloviro (acyclovir) po 200 mg kas 4 vai. 5-7 dienas arba po 800 mg 5 kartus per dieną: arba į veną 5-10 mg/kg kūno masės kas 8 vai. Daugumai ligonių, išskyrus sunkias generalizuotas ligos formas, ligos prognozė būna palanki.

 Juostinė pūslelinė

 Sukėlėjas - herpes- varicellae virusas. Sis virusas sukelia ūminę virusinę ligą ir pažeidžia nervus, odą ir gleivines. Ligoniui išilgai pažeistų nervų kamienų būna stiprūs skausmai. Vaikai po kontakto su ligoniu, sergančiu juostine pūsleline, gali susirgti vėjaraupiais, o suaugę žmonės, po kontakto su vaikais, sergančiais vėjaraupiais, gali susirgti juostine pūsleline. Nustatyta, kad ligų sukėlėjas yra identiškas. 0,5- 1% visų odos ligų sudaro juostinė pūslelinė. Vienodai dažnai serga vyrai ir moterys. Gyventojai dar vaikystėje yra infekuoti šiuo virusu ir daugelį metų išlaiko imunitetą. Virusai tūno nervinėse ląstelėse. Po sužeidimu, organizmo intoksikacijos, peršalimo, perkaitimo, po kaitinimosi saulėje, persirgusiam infekcinėmis ligomis, susirgus vėžiu ar užsikrėtus ŽIV virusu, kai sumažėja imunitetas, virusai gali suaktyvėti ir sukelti juostinės pūslelinės bėrimus. Juostine pūsleline jauni žmonės dažniausiai serga lengvai, o seni žmonės arba su imuninio deficito reiškiniais, serga sunkiai, liga gali generalizuotis. Inkubacinis periodas trunka nuo 2-3 dienų iki 3-4 savaičių. Prodrominės stadijos metu ligonis gali blogai jaustis: jį vargina silpnumas, blogas apetitas ir neaukšta kūno temperatūra. Dažniausiai židiniai gali lokalizuotis trišakio nervo 1 šakos srityje, antrame kaklo segmente ir veido nervo bei juosmens srityse. Tose vietose ant paraudusio kūno atsiranda grupės pūslelių. Pūslelių turinys iš pradžių būna skaidrus, bet po 2-3 dienų drumstėja. Kartais pūslelėse būna kraujo, o sunkiai sergant, prasideda pūslelių nekrozė. Ligos trukmė labai įvairi. Neuralginiai skausmai užgijus pūslelėms lieka 20% vyresnių kaip 60 metų ligonių. Generalizuota juostinė pūslelinė, hemoraginė ir nekrozinė formos, taip pat ligos recidyvai būna asmenims su imuniteto defektais, ŽIV infekcija.

 Segantieji gydomi priešvirusiniais preparatais (metisazonu, kutizonu) po tabletę 2-3 kartus per dieną 3- 6 dienas. Simptomatiškai skiriami salicilatai, analgetikai (acetilsalicilo rūgštis, amidopirinas, butadionas, reopirinas), vitaminai B1, B5, B6, B12, C, gamaglobulinas, interferonas. Geriausiai padeda acikloviras. Išoriškai juostinė pūslelinė gydoma taip pat kaip ir paprastoji pūslelinė.

Fitogeninis dermatitas

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi

Dažniausiai odos uždegimus sukelia raktažolės. Profesinius daržininkų, ir gėlininkų dermatitus dažnai sukelia chrizantemos. Vadinasi, bet kuris augalas ar gėlė gali būti fitogeninio dermatito priežastimi. Kai kurie augalai (asiūklis, vaistinė agurklė, paprastasis varputis, rožių, erškėtrožių ir kitų augalų bei krūmų spygliai, spyglių nuolaužos) žaloja odą ir dėl to pradeda niežėti odą.

 Maži augalų šereliai įstringa odoje ir formuojasi mazgeliai. Aštrūs spygliukai gali užlūžti odoje ir pasiekti gilius audinius, esančius netoli kaulo. Dygioji slyva gali sukelti lėtines granulomas, kurios dažniausiai būna riešo ir pirštų odoje. Dauguma minėtų pažeidimų yra tik mechaniniai. Kiti augalai žaloja odą ne tik mechaniškai, bet turi ir cheminį poveikį, pavyzdžiui, dilgėlės. Nuo jų odoje atsiranda pūkšlių, kurias labai niežti. Fitogeninį toksinį dermatitą sukelia dirvinė, daržinė, pelėžirninė karpažolės, vėdrynas, baltažiedė plukė ir paprastoji kraujažolė. Paveikus minėtoms vaistažolėms, prasideda odos hiperpigmentacija, formuojasi pūslelės, paskui nekrozės, opos. Aitrusis šilokas, stoginė perkūnropė ir kiti augalai smarkiai žaloja odą. Odą sensibilizuoti ir sukelti alerginį kontaktinį fitogeninį dermatitą gali visi augalai ir gėlės, bet labiausiai sensibilizuojantis augalas yra raktažolė. Jos alergenų randama mažų ūglių plaukeliuose, stiebų viršūnėlėse ir žieduose. Odos uždegimas prasideda vos prisilietus prie nuskintų šakelių paviršiaus ar žiedų. Bėrimai esti tarsi iš mazgelių, pūslelių ar pūslių, išsidėstę linijomis ir pažeidžia atidengtas kūno vietas - veidą, plaštakas - "primula dermatitis". Zagrenio nuodingojo ar šliaužiančių ąžuolo gebenių sukelto dermatito atveju, alergeno randama visose augalo dalyse, net šaknyse. Odos uždegimas išsidėsto juostomis, ploteliais, pasitaiko ir pūslių. Chrizantemos sensibilizuoja stiebo dervomis ir žiedadulkėmis. Pakartotinas kontaktas sukelia alergines reakcijas gėlininkams, sodininkams, daržininkams, tačiau liga gali prasidėti ir gėlių mėgėjams.Fitogeninis dermatitas

 Sergant dermatitu nuo tulpių svogūnėlių, pirmieji reiškiniai prasideda po nago kraštu ir pirštų galuose. Tose vietose oda tampa sausa, ją skauda, gali įtrūkti ir formuojasi suragėjusios odos židiniai. Hiacintų ir narcizų svogūnėliai turi adatos pavidalo kristalų, kurie praduria odą ir sukelia niežėjimą. Nuo tokio pažeidimo apsaugo pirštinės.

 Alerginėms reakcijoms nustatyti naudojami mėginiai. Smulkūs augalo ūgleliai ir plaukeliai uždedami ant odos. Tačiau geriausiai tinka standartiniai ekstraktai. Odos mėginiai padeda nustatyti ligos priežastis 95% ligonių. Mėginiai gali būti atliekami su augalo žiedais, lapais ir žiedadulkėmis. Lapai ir žiedlapiai turi būti sutraiškomi (sutrinami) šviesoje. Augalai, sukėlę teigiamas odos reakcijas, turi būti identifikuoti. Reikia nustatyti augalo rūšį, kad būtų galima išsaiškinti galimas kryžmines reakcijas.

 Augalų, kurie sukelia alergines reakcijas, reikia vengti tiek buityje, tiek darbe.

 Atskirai verta paminėti fotoalerginį fitogeninį dermatitą, kurį sukelia ne tik vienas augalas, bet kartu veikiantys ultravioletiniai spinduliai. Laukinis barštis, sėjamasis pastarnokas, petražolės, krapai, morkos, anyžiai, salierai, raudonasis diktonas ir kiti turi fototoksinių savybių. Rūta žalioji ir vėdrynas taip pat turi tokių savybių. Paveikus odą vieno minėtų augalų dalelėmis, jeigu po to nebuvo saulės poveikio, jokių, pažeidimų neatsirastų. Tačiau augalai gali pažeisti odą ir debesuotą dieną, ypač jeigu jie šlapi ar rasoti. Jeigu paveikti dideli odos plotai, pažeidimai esti labai intensyvūs: paraudimas, pūslės, net karščiavimas ir kiti reiškiniai. Dirbant su anksčiau aprašytais augalais, reikia tinkamai apsirengti ir žinoti, kas gali atsitikti.

 Pseudofitogeniniai dermatitai,- tai tokie odos pažeidimai, kurie atsiranda ne dėl augalų, o dėl įvairių parazitų, vikšrų ar chemikalų, buvusių ant augalų. Fitogeninių dermatitų gydymas nesiskiria nuo alerginių dermatitų ir egzemų gydymo. Skiriami antihistamininiai preparatai, gliukokortikoidai tinka sunkių uždegiminių reakcijų slopinimui (vartojama per burną ar injekcijomis po 20- 40 mg per dieną ar didesnėmis dozėmis). Išoriškai tinka gliukokortikoidų kremai ar tepalai.

Niežai

Narių vertinimas: 5 / 5

Žvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyvi

Niežai skirstomi į žmonių, gyvulių, paukščių, javų ir grudų erkių sukeltus niežus.

Žmonių niežai.

Niežų sukėlėjas - niežinė žmogaus erke. Plinta tiesiogiai kontaktuojant - šeimoje, kolektyvuose, darbovietėse, viešbučiuose, pirtyse, dušuose, taip pat per užkrėstus žaislus, sporto inventorių, drabužius. Niežams plisti padeda blogos higienos sąlygos, nešvara, maži butai, perpildyti bendrabučiai.

Niežinė erkėDeja, pastaraisiais metais vėl pagausėjo sergančiųjų niežais. Tai siejama su socialiniais veiksniais: turizmu, gyventoju migracija,  sezoniniais  darbais, mokinių, sportininkų stovyklomis, komandiruotėmis ir kt. Tam įtakos turi ir kitos priežastys: sumažėjęs atsparumas niežams, į muilą nededama heksachlorano, sukėlėjas atsparus vaistams, ligoniai pavėluotai kreipiasi į gydytoją, nustatoma klaidinga diagnozė, nepakankama dezinfekcija, gyventojams trūksta žinių apie niežus, paplitęs promiskuitetas (daug lytinių partnerių).

 Žmonių niežų simptomai

Užsikrėtus niežais, ligos simptomai išryškėja po 1-2 savaičių. Niežų simptomai:

1) niežėjimas;

 2) mazgeliai ar pūslelės būdingose vietose;

3) niežų erkių takai.

 Žmonių niežų erkių patinėliai yra 0,2x0,15, o  patelės - 0,3x0,4 mm didumo. Patelės rausia urvelius odoje ir per keletą savaičių sudeda iki 50 kiaušinėlių. Iš kiaušinėlių išsiritusios lervos subręsta per 14-17 dienų. Erkės odoje ir sukelia svarbiausią simptomą- niežėjimą, sustiprėjantį atsigulus į lovą ir sušilus. Bėrimai dažniausiai lokalizuojasi ant plaštakų (tarpupirščiuose, riešo odoje, apie bambą, juosmens srityje, šlaunų vidinių paviršių, sėdmenų odoje ir krūtų spenelių bei genitalijų odoje. Vaikams, jaunoms moterims pažeidžiami delnai ir padai. Tose vietNiežaiose formuojasi mazgeliai ir pūslelės, o juos nukasius - kraujingi šašai. Erkių takai yra nuo 3 iki 20 mm ilgio. Jie geriausiai matyti plaštakos šonuose, pirštų odoje, ant delnų ir padų, kur storesnis raginis odos sluoksnis. Patepus rašalu pažeistas vietas ir po to nuvalius spiritu, išryškėja erkių takai, nes erkių urvelyje susikaupia dažai ir jie aiškiau matyti. Odos bėrimų gali būti daug ir gali būti pažeista visa oda (norvegiški niežai esant imuniniam deficitui) arba bėrimu labai mažai, net sunku rasti. Deja, net 45% žmonių yra mažasimptominė niežų forma. Jiems niežti tik truputį arba visai neniežti (15-20%). Tokiems ligoniams būna nepažeistos plaštakos, rankų tarpupirščiai, krūtų speneliai. Ypač sunku diagnozuoti niežus vaikams, sergantiems alerginėmis ligomis (egzema, dilgėline, atopiniu dermatitu), nes kartais ir įsisenėję niežai gali komplikuotis kitomis odos ligomis. Kita svarbi niežų komplikacija - piodermijos (impetiga, šunvotes, limfiniu mazgų uždegimas, abscesai.

Žmonių niežus galima supainioti su odos niežėjimu, utėlėtumu, gyvulių ir paukščių niežais, maisto produktų erkių sukeltais niežais, vabzdžių ir parazitų įkandimais, įvairiais odos alerginiais bėrimais.

Žmonių niežų gydymas

 Žmonių niežai gydomi įvairiais vaistais: 20% benzilbenzoatu,   heksachlorcikloheksanu,   5% permetrmo kremu ir seniai naudojamais vaistais - 33% sieros tepalu, Vilkinsono tepalu, Demjanovičiaus metodu.

 Aprašysime gydymo metodus: Jakutino kremas arba žele yra nedažantis ir bekvapis vaistas, sunaikinantis erkes   ir  lervas,   bet  nesunaikinantis kiaušinėlių. Todėl siūloma po 3 dienų gydymą kartoti. Ligonis prausiasi muilu ir pašalina nuo odos riebalus. Poto nusišluosto odą ir kruopščiai Jakutinu įtrina visą kūną nuo kaklo iki padų. Po 12-24 vai. nusiprausia vonioje arba po dušu. Tokia procedūra kartojama po 3 dienų. Drabužiai ir patalynė turi būti virinami, o jeigu negalima virinti, plaunami ir lyginami_ karstu lygintuvu. Viršutiniai drabužiai arba baltiniai, kurių negalima virinti ir lyginti, 5 dienas laikomi atskirai. Jakutinu būtinai gydomi ir nesergantys, bet su ligoniais bendraujantys asmenys.


5% permetrino kremu įtrinamą visa oda nuo kaklo iki padų (vieną kartą). Kai kurie specialistai siūlo atsargiai įtrinti ir kaklą, smilkinius bei kaktą (ypač naujagimiams ir seno amžiaus ligoniams, nes tose vietose taip pat gali būti pažeidimų). Kremą reikia nuplauti po 8-14 valandų. Išgydo viena procedūra. Minėtas kremas netinka, jeigu asmuo yra jautrus šiam vaistui. Nėščia ir krūtimi maitinanti moteris neturėtu naudoti šio vaisto. Vaikus galima gydyti nuo 2 mėnesių amžiaus. Drabužiu dezinfekcija ir kitos priemonės tokios pačios, kaip ir gydant Jakutinu. Benzilbenzoatu (suaugusiems - 20%, vaikams - 10% emulsija su žaliuoju muilu ir vandeniu) po vonios viso kūno oda tepama 2 kartus (tarp tepimu daroma 10 minučių pertrauka) 3 dienas (iš viso 6 procedūros). Po pirmo tepimo tuoj pat ligonis apsirengia švariais drabužiais ir gula į švarų patalą. Po paskutinio tepimo dar 3 dienas žmogus nesiprausia, o paskui, nusiprausęs vėl keičia baltinius, drabužius ir patalynę. Išsimaudžius, kartą per penkias dienas, sieros (suaugusiems - 33%, o vaikams - 15-20%) arba Vilkinsono tepalu tepama visa kūno oda (išskyrus galvos odą ir veidą). Po to keičiami drabužiai ir patalynė. Sieros, o ypač Vilkinsono tepalai yra nemalonaus kvapo (de¬gutas), teršia drabužius, todėl ligoniai jų nemėgsta ir naudoja tuomet, kai nėra kitų gydymo priemonių. Niežus galima gydyti ir Demjanovičiaus metodu.

Rp.: Natrii hyposulfurosi 120,0 Aq. destillatae 80 ml M. D. S. Išoriškai. Tirpalas Nr. 1.

Rp.: Ac. hydrochlorici eone. 12 ml Aq. destillatae 200 ml M. D. S. Išoriškai. Tirpalas Nr. 2.

Ligonis įpila tirpalo Nr. 1 į lėkštę ir įtrina juo odą šitaip: pirmiausia dešinę ir kairę ranką, kūno odos dešinę ir kairę pusę, dešinę koją ir kairę koją (po 2-3 minutes kiekvienai kūno sričiai). Po 5-10 min. procedūra vėl nuosekliai kartojama. Praėjus 20-30 min. į odą tokia pat tvarka įtrinamas tirpalas Nr. 2. Ligonis tirpalo įsipila į delną ir trina 15-20 min. Jeigu niežai buvo labai išplitę, procedūra kitą dieną kartojama. Vėliau, po 3 dienų ligonis maudosi, keičia drabužius ir patalynę. Gydant vaikus Demjanovičiaus metodu, naudojami 40% natrio hiposulfito ir 4% druskos rūgšties tirpalai.

Gydant niežus, labai svarbu tiksliai laikytis gydymo metodikos (kaip nurodyta instrukcijose). Būtina ligoniui išaiškinti kur ir kaip jis užsikrėtė bei pradėti gydyti infekcijos platintoją.

Kiti niežai

Gyvulių niežais užsikrečiama nuo sergančių gyvulių: šunų, kačių, triušiu, karvių, arklių ir kt. Paukščių niežais gali sirgti vištos, karveliai, kregždės ir kt. Gyvulių ir paukščių sukelti niežų bėrimai lokalizuojasi kontakto vietose (pilvo, krūtinės, dilbio odoje) ir nebūna erkių takų. Kai nutraukiamas kontaktas su sergančiais gyvuliais ar paukščiais, pažeidimai išnyksta negydomi.

Maisto produktuose (miltuose, grūduose, džiovintuose vaisiuose, sūriuose ir kt.) gyvenančios erkės, patekusios ant nepridengtų drabužiais kūno vietų, sukelia mazgelinį arba pūslelinį odos uždegimą. Po 1-2 savaičių jis išnyksta negydomas (jeigu žmogus neturi kontakto su erkėmis). Tokiais atvejais erkių takų nebūna, nes šios erkės žmogaus odoje negyvena.

Jeigu nesusiformavo stiprus uždegimas, gyvulių, paukščiu, grūdų, vaisių niežų gydyti nereikia, padeda antihistamininiai vaistai, gliukokortikoidų tepalai ir kremai. Žinoma, būtina gydyti gyvulius ir paukščius, dezinfekuoti patalpas, gyvulių kilimėlius ir kt.

Paprastas kontaktinis stomatitas

Narių vertinimas: 5 / 5

Žvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyvi

Burnos gleivinę gali dirginti daugelis medžiagų, analogiškų odos pažeidimams. Paminėsime protezus iš plastmasės ar kaučiuko. Kai kurie ligoniai, juos dėvėdami, jaučia deginimą, kitiems atsiranda ilgai negyjančių opų. Gali susiformuoti ir alerginės reakcijos plastmasėms bei medžiagoms, kurios naudojamos gaminant dantų protezus.

 Cheilitai (lūpų uždegimai) atsiranda veikiant plastmasinių dantų protezams, lūpdažiams, dantų pastoms ir kt. Šie uždegimai praeina pašalinus dirgiklius. Lūpų kampų uždegimai seniems žmonėms būna sumažėjus odos turgorui, dirginant seilėms, iškritus dantims. Ultravioletiniai spinduliai taip pat sukelia lūpų uždegimus. Toks pažeidimas dažniausiai būna kartu su veido odos uždegimu. Sergant lūpos esti paraudę, paburkusios, pleiskanoja. Toks ilgai besitęsiantis procesas yra ikivėžinis.

 Sergant visų rūšių dermatitais, svarbiausia ir būtina sąlyga yra pašalinti dirgiklį, po to pagal simptomus skirti priešuždegiminių preparatų, o sunkiais atvejais gliukokortikoidų per burną ir injekcijomis. Dermatitų gydymo specifika priklauso nuo etiologinių veiksnių. Nudegus, be įprastinio gydymo, skiriama gliukokortikoidų galimų alerginių reakcijų profilaktikai. Gydant nušalimus (I ir II laipsnio), labai svarbu gerinti kraujo cirkuliaciją (batai neturi spausti!). Oda valoma, sutepama antibiotikų bei gliukokortikoidų mišinių tepalais. Kitų veiksnių sukeltų dermatitų gydymui vartojami: įvairūs pavilgai, suplakamieji mišiniai su cinku ir talku bei aliejais, gliukokortikoidų tepalai ir kremai. Pūsles gydytojas praduria, židinius patepa anilino dažais (1- 2% vandeniniais ar spiritiniais tirpalais), Kastelano skysčiu, o kojoms bei rankoms tinka kalio permanganato vonelės. Lėtinio dermatito gydymui, kai židiniai yra infiltruoti, o oda sustorėjusi, tinka gliukokortikoidų tepalai su degutu ir salicilo rūgštimi.

 Alerginių dermatitų gydymui labai naudingi, pašalinus dirgiklį, antihistamininiai preparatai, o labai sunkių reakcijų slopinimui skiriami ir gliukokortikoidai per burną (po 40- 60 mg prednizolono per dieną) keletą dienų. Išoriškai tinka priešuždegiminiai preparatai: cinko aliejus, hidrokortizono, prednizolono ar dar stipresni tepalai ir kremai. Prisidėjus antrinei infekcijai, patartina naudoti antibiotikų tepalus, tačiau alerginių reakcijų slopinimui yra naudinga skirti antihistamininiu preparatų, kurie padeda išvengti papildomų alerginių reakcijų.

Blusėtumas

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi

Žmogaus blusa yra 2-4 mm ilgio, kanda vieną kartą ir tada galima ją pamatyti. Gyvena grindų plyšiuose, šiukšlėse, kur kasdien deda iki 6- 8 kiaušinėlių. Žmogui gali kąsti ir šuninė, kačių, žiurkių ir vištų blusos. Anksčiau žmonių blusos buvo labai paplitusios. Dabar dažniausiai puola žmogų kačių ir šunų blusos.

Toje vietoje, kur įkanda blusa, atsiranda apvali 3- 4 mm skersmens raudona dėmelė su hemoraginiu taškeliu centre. Gana dažnai atsiranda nago didumo pūkšlė, o kartais net pūkšlė su pūsle. Vienoje vietoje jų būna keletas (3-5 pūkšlės). Jos niežti ir tepamos cinko pasta ar gliukokortikoidų tepalais (prednizolono, flucinaro ir kt.). Gali būti naudojami ir antihistamininiai preparatai. Insekticidais, Jakutino preparatu - (Jacutin Puderspray ir kt.) taip pat naikinamos blusos, barstomi gyvulių guoliai.

Pokategorės

Puslapis 2 iš 3