Grybelinės ligos
Mikrosporija
Narių vertinimas: 5 / 5
Lietuvoje mikrosporijos sukėlėjai dažniausiai yra zoofiliniai mikrosporumai (Microsporum canis), kuriais užsikrečiama nuo sergančių gyvulių tiesiogiai kontaktuojant arba nuo įvairių daiktų, užterštų gyvulių plaukais ar pleiskanomis. Gali sirgti lapės, kiaunės. Dažniausiai mikrosporija serga vaikai. Jie užsikrečia glostydami, nešiodami kates, ypač kačiukus arba bendraudami su sergančiais šunimis. Tik 3- 4% ligonių užsikrečia nuo sergančių žmonių. Daugiausia sergama vasaros pabaigoje ir rudenį, nes tuo metu pagausėja sergančių kačių. Manoma, kad 2- 3 % kačių yra šio grybelio nešiotojos.
Užsikrėtus nuo kačių ar šunų šunine mikrospora, pažeidimai turi būdingų bruožų: ligonio galvoje esti 1-2 apvalūs, pleiskanojantys, stambūs židiniai. Jie dėl nulūžusių plaukų atrodo lyg ražienų laukas. Židinių odoje būna ir daugiau, jie mažesni ir išplitę kaklo, krūtinės, veido, kojų ir rankų odoje. Jeigu vaiko odoje židinių labai daug ir ypač drabužiais pridengtose vietose, vadinasi, mažylis sergantį kačiuką buvo paėmęs į lovą ar pasikišęs po drabužiais. Šie sukėlėjai dažnai pažeidžia antakius, blakstienas ir gyvaplaukius (net 90% ligonių). Gipsinės mikrosporos (geofilinio sukėlėjo) sukeltų išbėrimų dažniausiai atsiranda ant plaštakų, dilbių. Žmonės užsikrečia dirbdami darže ar sode. Gali būti pažeisti ir nagai. Jie sustorėja, ima trupėti, pasidaro nelygūs, pilki.
Labai naudinga tirti mikroskopu, atlikti grybelio pasėlius ir tirti ligonį tamsioje patalpoje liuminescencinės lempos šviesoje. Makrosporų pažeisti plaukai švyti žalsva spalva.
Ligoniai, kuriems pažeisti galvos plaukai ir odoje išsisėję grybelių židiniai, gydomi ligoninėje grizeofulvinu. Kaip ir gydant trichofitiją, židiniai tepami priešgrybeliniais preparatais. Beje, visa tai skiria tik gydytojas specialistas!
Grynaveislės katės ir šunys turi būti gydomi veterinarinėse ligoninėse, o paprasti gyvuliukai, ir ypač valkataujantys, turi būti naikinami. Sergančių gyvulių (kačių ir šunų) buvimo vietos (rūsiai, laiptinės, sandėliai ir kt.) turi būti dezinfekuojami. Dezinfekuoti reikia ir ligonio butą ar namą. Apsaugoti vaikus, kad jie neglostytų kačių, kačiukų ir šuniukų - labai sunku. Mokiniams ir jų tėvams, išplitus mikrosporijai, reikia pasisikaityti apie ligą. Gerai žinodami ligos plitimo kelius, žmonės žinos, kaip išvengti ligos, arba užsikrėtę anksčiau kreipsis į gydytoją.
Pėdų grybelis (epidermofitija)
Narių vertinimas: 5 / 5
Sukėlėjas - mentagrofitinis trichofitonas - pažeidžia kojų tarpupirščius; juo užsikrečiama pirtyse, baseinuose, voniose, paplūdimyje, sporto salėse, dėvint avalynę, ypač sportinę. Taip pat užsikrečiama šeimoje, kur nesilaikoma higienos reikalavimų. Kartais šia liga užkrečia pedikiūristės, darydamos pedikiūrą nedezinfekuotais įrankiais.
Ligai susiformuoti padeda sutrikęs prakaitavimas ir kojų bei rankų kraujagyslių funkciniai pakitimai, įvairios traumos, turi įtakos guminė avalynė ir kt. Minėti faktoriai odoje sukelia uždegimines reakcijas. Pažeidžiami pėdų tarpupirščiai ir skliautas.
Oda pleiskanoja, šiek tiek niežti. Ligoniai nesikreipia į gydytoją, lanko pirtį, plaukymo baseiną ir šitaip platina ligą. Kitiems ligoniams pėdos šonuose ir skliaute atsiranda gilių, kietų mažų pūslelių, kartais susiliejančių į daugiakameres pūsles. Pūslelėms trūkus, atsiranda erozijų. Dažnai prisideda ir antrinė infekcija (mikrobai, balkšvagrybiai). Be odos pūlinukų, gali prasidėti limfmazgių uždegimas, rožė arba tromboflebitas. Dažnai, net 40% ligonių, kojų tarpupirščiai įtrūksta ir liga gali komplikuotis piodermijomis. Kartais pažeidimai būna labai sunkūs ir išplitę - pažeista visa pėda, gausios pūslelės ir pūslės, plačios erozijos, pakyla kūno temperatūra, atsiranda antriniai alerginiai bėrimai ant kojų, rankų ir viso kūno. Šis pėdų grybelis yra stiprus alergenas. Alerginiai bėrimai būna dėmelių, pūkšlių, pūlinukų, egzemų, net mazgų pavidalo.
20-30% ligonių pažeidžiami kojų nagai. Nago plokštelė sustorėja, pagelsta, trupa, lūžinėja. Dažniausiai pažeidžiami 1 ir 5 pirštų nagai. Pėdų epidermofitija reikia skirti nuo kitų grybelinių pėdų ligų ir nuo negrybelinių odos ligų (egzemos, paviršinės piodermijos, kontaktinio alerginio dermatito ir kt.). Kontaktinį dermatitą sukelia avalynė, kojinės. Sergant kontaktiniu dermatitu, pažeidžiami pėdų ir pirštų paviršiai. Ligoniai, sergantys sunkiomis, alerginėmis pėdų epidermofitijos formomis, hiposensibilizuojami antihistamininiais preparatais, kalcio chloridu arba gliukonatu, net gliukokortikoidais. Kai odoje atsiranda erozijų ir jos šlapiuoja, daromos kalio permanganato (1:10 000) vonelės, pavilgai su furacilinu (1:5000), sidabro nitratu (0,25%), žaizdelės tepamos anilino dažais (1-2% vandeniniais ir spiritiniais tirpalais). Židiniai tepami anilino dažais, vėliau - mikoseptino, mikozolono, dekamino tepalu, klotrimazolio ar nitrofungino skysčiu. Antibiotikas grizeofulvinas vartotinas pasitarus su gydytoju.
Kitos gydymo galimybės
Kojų grybelį galima ilgam nugalėti tik labai kantriai ir nuosekliai gydantis. Ligai progresuojant, atsivėrus žaizdoms, padeda kojų vonelės su antimikoziniais vaistais; tokias procedūras būtina atlikti keletą kartų per dieną. Paskui reikia pasitepti kremu ar tirpalu, šiuose preparatuose taip pat turi būti priešgrybelinių biologiškai aktyvių medžiagų. Infekuotus kojų pirštus vieną nuo kito reikia atskirti minkšto audinio juostomis, kad jiems trinantis liga neplistų toliau. Nešiokite medvilnines kojines ir odinius batus, išbarstytus antimikozine pudra. Pėdas laikykite kuo sausiau.
Esant kojų kraujotakos sutrikimams, dažnai, nepaisant rūpestingo gydymo, grybelis atsinaujina. Padeda masažas, gimnastika ir Kneipo terapija.
Kandidamikozė
Narių vertinimas: 5 / 5
Tai odos, gleivinių ir vidaus organų pažeidimai, kuriuos sukelia balkšvagrybių (Candida genties) grybeliai. Nustatyta, kad balkšvagrybiai, pažeidžiantys žmogaus odą, vegetuoja ant vaisių ir daržovių. Ypač daug jų būna ant pradėjusių gesti obuolių ir kriaušių. Net vaisių masėje, iš kurios gaminama karamelė ar uogienės, buvo rasta šių grybelių. Baltųjų balkšvagrybių randama daugiau negu ant 20% sveikų žmonių odos, gleivinės, išmatose. Susergama tuomet, kai sumažėja organizmo atsparumas ir susidaro palankios sąlygos grybeliui daugintis.
Kandidamikozių formavimąsi skatina traumos, padidėjusi drėgmė, odos maceracija prausiantis voniose ("vonios mikozės"), po dažnų kompresų. Nustatyta, kad dažniau serga pirčių, plaukimo baseinų darbuotojai, indų plovėjos, gazuoto vandens pardavėjai, namų šeimininkės. Svarbiausi yra endogeniniai veiksniai. Pradėjus gausiai vartoti antibiotikus, gliukokortikoidus, citostatikus vis dažniau pasitaiko lėtinių ir ūminių kandidamikozių ne tik odoje ir gleivinėse, bet ir vidaus organuose. Pastaraisiais metais kandidamikozėmis susidomėjo terapeutai, chirurgai, pediatrai, infekcinių ligų gydytojai ir kt. Labai smarkiai išplinta balkšvagrybis sergant žmogaus imunodeficitu (AIDS). Ligoniui dažnai iššunta kirkšnių ir sėdmenų raukšlės. Tuomet atsiranda ryškių ribų, melsvai rožinės spalvos odos paraudimas. Židinio krašte epidermis būna apsilupęs. Gali būti pažeista oda- raudoni, pleiskanojantys bėrimai, pūslelės, erozijos. Jei suserga žindyvės ar maitinančios motinos, tai jų krūtų speneliuose atsiranda patinimas, oda parausta, pleiskanoja, įtrūksta.
Jų kūdikiai suserga pienlige- burnos gleivinės kandidamikozė. Iššunta oda lūpų kampučiuose, burnos gleivinė pasidaro maceruota, pilkšva ar balta, su erozijomis. Lūpos paburksta, parausta, pleiskanoja. Pažeistas vietas skauda, degina. Iššutimas gali būti rankų tarpupirščiuose, ypač tarp 3 ir 4 pirštu, nes tos vietos blogiau vėdinasi. Suaugusiems žmonėms gali būti pažeisti nagų kranteliai ir nagai. Nago krantelis parausta, patinsta, o po kelių dienų iš po nago išteka arba išspaudžiama tirštų pūlių. Tuomet nagas pasidaro nelygus, pilkas, minkštas, sustorėja. Procesas trunka keletą mėnesių ar net metų.
Kandidamikozinis burnos gleivinės uždegimas- labiausiai paplitusi vaikų burnytės pažeidimo forma. Sergant šia liga, mažylio burnos gleivinė parausta, joje matyti baltų taškinių židinėlių - dažnai gausių ir erozinių. Panašūs pažeidimai būna liežuvio, tonzilių srityse.
Sergant varpos galvutės ir apyvarpės vidinio lapelio uždegimu, pažeistas vietas niežti, degina, jos parausta, apsitraukia pilkai baltomis apnašomis, gali prasidėti erozija. Kartais taip pat pažeidžiamos moterų išorinės genitalijos ir makštis. Balkšvagrybiai gali sukelti šlaplės, šlapimo pūslės uždegimą. Balkšvagrybis yra antigenas sukeliantis alergines reakcijas. Alerginiai bėrimai būna riboti ir generalizuoti (dėmių, pūkšlių, mazgelių, net egzemų pavidalo). Reta, bet sunki yra lėtinė generalizuota vaikų kandidamikozė. Liga prasideda pienlige, o generalizuojasi vaikui gavus daug antibiotikų. Pažeidimas išplinta visoje burnos gleivinėje: liežuvis atrodo tarsi klostėtas, formuojasi lūpų kampų kandidamikozinis uždegimas, pasireiškiantis apatinės lūpos makrocheilija (labai didelė lūpa). Židinių pagrindas infiltruojasi, atsiranda šašais apsitraukusių mazgų. Tokių vaikų dantys būna pažeisti karieso, tamsios spalvos, net juodi. Dantų nuolaužose randama balkšvagrybių. Vėliau ant veido, galvos, kojų ir rankų atsiranda raudonų, infiltruotų, pleiskanojančių dėmių ir gilių granulominių židinių. Taip pat pažeidžiami nagai ir nagų kranteliai. Tokie vaikai dažnai serga plaučių uždegimu, viršutinių kvėpavimo takų kataru, viduriuoja. Gausiai išberti mažyliai karščiuoja (iki 38-39 °C), išsenka, blogai auga.
Kandidamikozėmis sergantys ligoniai kruopščiai tiriami ir gydomi. Paviršinė odos ir gleivinių kandidamikozė gydoma anilino dažais (1-2% vandeniniais ir spiritiniais tirpalais), klotrimazolio skysčiu ar kremu, nistatino, levorino ir dekamino tepalais. Kai pažeista burnos gleivinė, patartina ją skalauti vandeniu su soda, čiulpti dekamino tabletes, tepti anilino dažais.
Išplitusi kandidamikozė gydoma nistatinu, levormu, nizoraliu (geriama po 3-5 ml 1-2 kartus per parą 10-20 dienu, nizoralio - po tabletę per dieną apie 30 dienų). Generalizuota kandidamikozė gydoma tais pačiais preparatais, tik didesnėmis dozėmis ir ilgiau. Po 7-10 dienų pertraukos gydymo kursas kartojamas. Gali būti naudinga imunoterapija negyvomis grybeliu vakcinomis (autovakcinomis arba polivalentinėmis vakcinomis). Visuomet reikia gydyti visus endokrininius bei fermentinius organizmo sutrikimus. Ligonį būtina kruopščiai ištirti dėl cukrinio diabeto. Nors ir nenustatoma sutrikusi angliavandeniu apykaita, ligoniui rekomenduojama mažiau vartoti angliavandenių turinčių maisto produktų. Ypač sunkiai gyja kandidamikozės sergantiesiems AIDS. Tuomet ligoniui reikia paskirti gerti azidotimidino, nes tik pagerėjus organizmo imuniniam atsparumui, pradeda gyti ir kandidamikoziniai pažeidimai.
Kandidamikozių profilaktika labai svarbi vaikų įstaigose (gimdymo skyriuose, vaikų kolektyvuose). Balkšvagrybių randama ant medicinos darbuotoju rankų odos ir drabužių. Patalynė ir vystyklai turi būti virinami! Virinant grybeliai žūva per keletą minučių. Grybelius naikina fenolo, formalino ir chloramino tirpalai (2-5%), o kalio permanganato, anilino dažų tirpalai grybelius slopina.
Kartais grybeliais užsikrėsti galima ir lytiškai santykiaujant, kai partneris serga kandidamikoziniu varpos galvutės arba apyvarpės ir šlaplės uždegimu, kurį sukėlė virulentiški grybeliai. Gali pasitaikyti ir mišri infekcija, kai genitalijų uždegimą sukelia balkš-vagrybiai, gonokokai, makštinė trichomona ir kt. Konditerijos fabrikuose, valgyklose, vaikų įstaigose reikia dezinfekuoti daiktus, aplinką ir gydyti sergančius darbuotojus!
Įvairiaspalvė dedervinė
Grybeliui (Pityrosporum orbuculare) egzistuoti ir daugintis palankias sąlygas sudaro padidėjęs prakaitavimas, ypač dėvint sintetinius drabužius, seborėja, sutrikęs odos ragėjimas, lėtinės ligos. Beje, ši liga užkrečiama.
Dedervine dažniau serga vaikai ir jauni žmonės. Nugaros ir krūtinės odoje atsiranda ribotų, susiliejančių gelsvų arba rudų dėmių, apsitraukusiu sėleninėmis pleiskanėlėmis. Odą niežti, bet ne visada. Vaikams grybelis gali pažeisti galvos odą, ypač jeigu ji dažnai tepama aliejumi ir ricina. Pleiskanojantys židinėliai nuo saulės gerai gyja.
Liga trunka ilgai. Krapštant židinius, pasirodo baltų pleiskanėlių. Pleiskanėles ištyrus, nustatomas grybelis. Patepus spiritiniu jodo tirpalu, židiniai išryškėja, nes išpurentas raginis sluoksnis daugiau sugeria preparato ir intensyviau nusidažo.
Liga išgydoma, bet dažnai pasitaiko recidyvų. Tepama 2% salicilo arba rezorcino spiritu, tinka 5-10% sieros tepalas. Galima naudoti klotrimazolio skystį ir kremą. Gydymo kursą reikia kartoti po 2 mėnesių. Drabužius būtina dezinfekuoti.
Kiti gydymo būdai
Keletas skirtingų gydymo vietiškais preparatais būdų yra veiksmingi. Prie tokių priklauso azolų grupės antigrybeliniai vaistai, terbinafino tepalas ir seleno sulfidas. Losįonų poveikis gali būti daug greitesnis nei tepalų, taigi ketokonazolio ir seleno sulfido šampūnai yra geras pasirinkimas. Juos galima tepti tiesiai ant odos atskiedus 50% vandens, leisti išdžiūti ir nuplauti dušu. Procedūrą reikia kartoti 3 dienas per savaitę. Jei infekcija labai plačiai išplitusi, dažnai labai veiksminga kasdien 7 dienas gerti po 200 mg itrakonazolio. Gydytos sritys dažnai mėnesiais lieka hipopigmentiškos, todėl pacientams reikia patarti atsisakyti nereikalingo pakartotinio gydymo.
Pasikartojimai dažni, todėl profilaktika gali būti viena 400 mg itrakonazolio dozė kartą per mėnesį arba protarpiais - kartą per mėnesį ar panašiai - praustis ketakonazolio arba seleno sulfido šampūnu.
Trichofitija
Narių vertinimas: 5 / 5
Sukėlėjai - antropofiliniai, zoofiliniai ir rečiau - geofiliniai trichofitonai. Dabar iš kitų grybelinių ligų trichofitija pasitaiko gerokai rečiau. Užsikrėsti trichofitija galima šitaip:
1) nuo kito žmogaus;
2) nuo gyvulių;
3) nuo užkrėstų, grybelio sporomis daiktų (kepurių, skarelių, drabužių, šukų ir kt.).
Antropofiliniais grybeliais ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai užsikrečia nuo sergančių suaugusiųjų: motinų, tetų, senelių, vyresnių seserų, rečiau nuo tėvo, senelio. Vaikų lopšeliuose vaikai gali užsikrėsti nuo slaugių, auklėtojų, valytojų. Dažniausiai užsikrečiama glaudžiai bendraujant su kitais šeimos nariais, tarp kurių yra sergančių lėtine trichofitija. Giliosios trichofitijos infekcijos šaltinis yra sergantys gyvuliai. Užsikrečiama tiesiogiai kontaktuojant ar per užterštus gyvulių plaukais, pleiskanomis daiktus. Šios formos trichofitija serga raguočiai (karvės, ypač veršeliai), arkliai, taip pat (dažnai) graužikai (pelės ir žiurkės). Ligai įtakos turi nedidelės traumos, organizmo imuninė būklė, aplinkos temperatūra ir drėgmė. Lytiškai bręstantiems vaikams, sergantiems trichofitija, šios formos liga arba praeina savaime, arba pereina į lėtinę trichofitija. Lėtinės trichofitijos formavimąsi skatina endokrininės sistemos disfunkcija, įvairūs medžiagų apykaitos sutrikimai, imuninis deficitas. Galvos plaukuotosios dalies paviršinė trichofitija pasireiškia raudonomis dėmelėmis ir sėleninėmis pleiskanėlėmis. Pažeisti plaukai pasidaro pilki, trapūs ir lūžta 1-3 mm aukštyje arba prie pat odos (tuomet jie atrodo lyg juodi taškai), atsiranda 0,5- 1 cm dydžio plikės. Gali būti viena arba daugiau įvairaus dydžio išplikusių vietų. Apie 1- 2% sergančių vaikų būna pažeisti nagai: jie pasidaro pilkšvi, trupa, po nagu prisirenka raginių masių. Pažeidžiami 1-2, rečiau - 3-4 nagai.
Lygiosios odos paviršinė trichofitija - dažnai pasitaikanti ligos forma. Ji pasireiškia rausvomis, apvaliomis, ryškių ribų, šiek tiek niežtinčiomis dėmėmis. Jų periferija ryškesnė ir iškyla kaip volelis, sudarytas iš pūslelių ir šašelių.
Lėtine trichofitija dažniau serga moterys. Galvos srityje gali būti nedidelių pleiskanojančių, neparaudusių židinėlių ar difuzinių pleiskanojančių židinių su plaukų nuolaužomis ir juodais taškais. Būdingos nedide¬lės plikės, kai nėra 1-2 plaukų. Ant kelių, blauzdų, sėdmenų būna nedidelių, neryškiai ribotų, pleiskanojančių, šiek tiek niežtinčių dėmių. Delnai ir padai gali pleiskanoti stambiomis pleiskanomis. Nagai (rankų, o vėliau ir kojų) pažeidžiami 30% ligonių. Jie sustorėja, trupa, būna nelygūs, pilkos spalvos. Lėtine trichofitija žmonės kartais serga ilgai, net visą gyvenimą.
Giliosios trichofitijos židiniai vaikams lokalizuojąs: plaukuotoje galvos dalyje, suaugusiems - barzdos ir ūsų srityje ar kitose kūno vietose. Sukėlėjas - zoofiliniai trichofitonai. Apvalūs paviršiniai židiniai greitai infiltruojasi, sustorėja ir virsta pabrinkusiomis plokštelėmis. Plaukai išretėja ir nuo pūlių sulimpa. Paspaudus židinį ties kraštais, iš daugelio pūlinuku sunkiasi pūliai. Ligoniui padidėja ir būna skausmingi limfmazgiai. Jis gali karščiuoti, jausti bendrą silpnumą, sąnarių skausmus, o neracionaliai gydant, kūno odoje gali atsirasti alerginių bėrimų (mazgelių, pūslelių, net mazgų).
Ligoniai, sergantys paviršine ir giliąja trichofitija, gydomi grizeofulvinu. Gydomi stacionare, nes sergančiuosius reikia izoliuoti. Sergant giliąja trichofitija. visada rankomis atliekama plaukų epiliacija, dedami šalti 10% ichtiolo tirpalo, etakridino (1:1000) ir kitų vaistų pavilgai. Bakterijų slopinimui skiriama ger:: plataus spektro antibiotikų (oletetrino, eritromicino ir kt.). Alerginių bėrimų profilaktikai vartojami antihistamininiai preparatai. Lėtinės trichofitijos gydymas sudėtingas ir sunkus. Visų trichofitijos formų gydymui išoriškai naudojami priešgrybeliniai preparatai: 5% spiritinis jodo tirpalas, 5-10% sieros ir deguto arba 3% sieros bei salicilo tepalai. Ligonio galvos plaukai kerpami trumpai ar skutami. Tačiau galvos plaukuotosios dalies trichofitija galima išgydyti ir nenukirpus plaukų.
Svarbi trichofitijos profilaktika:
1) ankstyva diagnostika, gydymas, dezinfekcija namuose ir lopšelyje-darželyje ar mokykloje;
2) užsikrėtus nuo gyvulių- pranešama veterinarinei tarnybai, kuri tikrina gyvulius ir juos gydo, o užsikrėtus nuo graužikų - higienos centro deratizacijos skyriui dėl graužikų naikinimo.
Grybelinių ligų priežastys
Narių vertinimas: 5 / 5
Grybelinės ligos labai paplitusios ir priklauso prie dažniausių užkrečiamų odos ligų. Grybeliai aerobai yra patogeniniai žmogui, gyvuliams. Kai kurie gerai auga ant vaisių ir daržovių, net dirvoje. Patologinėje medžiagoje (odos pleiskanose, nagų nuolaužose ir plaukuose) jie lieka gyvi net 3-5 metus. Virinant ir kaitinant žūva per 3-5 minutes. Saulės ir UV spinduliai juos taip pat užmuša.
Cheminės medžiagos: 1% formalinas, 1-2% chloraminas sunaikina grybelius per 20-30 minučių, 5% fenolo tirpalas - per 2-5 min., o 5% chlorkalkių tirpalas - dar greičiau. Efektyviai naikina grybelius 1-2% spiritiniai anilino dažų tirpa¬lai. Kai kurie grybeliai parazituoja tik žmogaus organizme (antropofiliniai), kiti - tik gyvulių ar paukščių organizme (zoofiliniai), o daugelis gyvena ir žmogaus, ir gyvulių organizmuose (antropozoofiliniai). Maža: patogeniški žmogui geofiliniai grybeliai gyvena dirvoje. Kai kurie grybeliai tik sąlyginai patogeniški (pelėsiai, balkšvagrybiai). Jie randami ant odos kaip ir saprofitai ir tik susidarius palankioms aplinkybėms tampa patogeniški ir sukelia ligos požymius. Dermatomikozių (grybelių ligų) nuolat gausėja ir jos yra šiuolaikinės civilizacijos ligos. Dažniausiai pasitaiko dermatofitijų (rubrofitija, pėdų epidermifitra, mikrosporija, gilioji trichofitija) ir kandidamikozė. Daugelis egzogeninių ir endogeninių veiksnių padeda a plisti grybeliams:
1) ankšta avalynė (kai spaudžia batai), įvairios traumos blogina audinių mitybą, silpnina audinių apsaugines funkcijas ir sudaro sąlygas grybeliams lengviau įsiskverbti į audinius);
2) sulėtėjusi kraujo apytaka (šaltos galūnės, kojų ischemija ir kt.
3) sutrikusi odos apsauginė rūgščiosios plėvelės funkcija, į šarminę pusę pakitęs odos pH (ilgai ir dažnai plaunant odą skalbimo milteliais ir pastomis);
4) padidėjęs prakaitavimas;
5) sutrikusi medžiagų apykaita (sergant cukriniu diabetu ir nutukimu);
6) nusilpęs organizmas, ypač seniems žmonėms, ir lėtinės ligos;
7) paveldėti odos ir skeleto defektai (odos sausumas, ichtiozė, pilnapadystė ir kt.);
8) sutrikusi imunologinė reguliacija ir įgimtas ar įgytas imuninis deficitas;
9 hipovitaminozės ir avitaminozės;
10) ilgas įvairių ligų gydymas antibiotikais, gliukokortikoidais, citostatikais, imunodepresantais; ilgas ovuliaciją slopinančiu hormonų vartojimas ir kt.
Inkubacinis ligos periodas labai įvairus ir trunka nuo keleto dienų iki keliolikos mėnesių (dažnai jo net neįmanoma nustatyti). Liga pažeidžia odą, plaukus ir nagus. Gleivinė ir vidaus organai pažeidžiami sergant kandidamikoze. Grybeliai sukelia odos ir gleivinių uždegimą bei kaip antigenai skatina specifiniu antikūnų gamybą, taip pat gali sukelti įvairias alergines reakcijas. Grybeliu antigenai kartu su cheminėmis medžiagomis skatina profesinių alerginių odos ligų gausėjimą. Grybeliai dažniausiai sukelia lėtas alergines reakcijas. Atsiradusi sensibilizacija laikosi ilgai. Galimos sunkios organizmo alerginės reakcijos, formuojasi alerginiai bėrimai, net egzemos tipo pažeidimai. Naudojant antibiotikus, atsiranda sunkių odos alerginių pažeidimų.
Rubrofitija
Narių vertinimas: 5 / 5
Sukėlėjas - raudonasis trichofitonas. Jis pažeidžia odą, rankų ir kojų nagus, dažnai blauzdų gyvaplaukius. Užsikrečiama taip pat kaip ir pėdų epidermofitija. Sportininkai serga 1,5 karto dažniau negu kiti žmonės. Liga išryškėja pradėjus labiau prakaituoti, esant per dideliam odos sausumui, sutrikus medžiagų apykaitai, po ilgo gydymosi antibiotikais, gliukokortikoidais, citostatikais ir kt. Rubrofitijos klinika labai įvairi. Dažniausiai liga pradeda plisti nuo kojų tarpupirščių ar padų, o vėliau pažeidžiami ir pėdų dorsaliniai paviršiai. Šios vietos 90% ligonių pleiskanoja, įtrūksta, atsiranda mazgelių, pūslelių, šašų.
Užkrėstas vietas dažnai niežti, gali prisidėti pūlinių komplikacijų. Rankos pažeidžiamos taip pat, kaip ir pėdos, tik ligos požymiai (rankos dažnai plaunamos) ne tokie ryškūs. Padų ir delnų oda ypač sausa, raukšlės ryškios, lyg miltais pabarstytos. Židinių kraštai ryškūs, sudaryti iš mazgelių, pūslelių, šašų, bet jie nesudaro vientiso volelio. Dažnai pažeidžiamos kirkšnių, šlaunų, sėdmenų raukšlės, rečiau- oda po krūtimis ir pažastimis. Židinių kraštai esti ryškesni. Blauzdų ir sėdmenų odoje gali būti ne tik paviršinių, bet ir gilių židinių. Nagų rubrofitija - tai vyraujantis pažeidimas. Procesas prasideda kojų naguose, vėliau 50% ligonių liga plinta ir į rankų nagus. Nagas genda iš krašto ar iš šono. Tuomet ligoniui ant nago atsiranda baltų ar gelsvų išilginių juostų. Nago plokštelė sustorėja, gali ištrupėti, suplonėti, atšokti nuo nago guolio, pradeda skaudėti spaudžiant avalynei. Jeigu ligonis serga ir kita sunkia liga (vėžiu, AIDS ir kt.), procesas gali generalizuotis - atsiranda gausūs, išplitę paviršiniai ir gilūs odos pažeidimai.
Gydymas yra sunkus. Pirmiausia ligonį reikia kruopščiai ištirti. Būtinas visų nustatytų patologinių procesų racionalus gydymas. Gydyti patariama antibiotiku grizeofulvinu, skirti imunoterapiją, o pažeistas nagų plokšteles šalinti įvairiais metodais (chirurginiu būdu, šlapalo ar švino pleistrais, specialiais lakais ir kt.), odos židiniai tepami įvairiais priešgrybeliniais vaistais. Tokį gydymą skiria ir stebi gydytojai specialistai. Gydymo grizeofulvinu trukmė - 6-8 mėnesiai, kartais ir ilgesnė. Net išnykus visiems odos pažeidimo požymiams, patariama gydymą tęsti dar ne trumpiau kaip 3 mėnesius.
Nors ir kruopščiai gydoma, liga dažnai recidyvuoja. Ypač sunkiai gyja pažeisti senyvo amžiaus ligonių kojų nagai.
Pėdų mikozių (pėdų epidermofitijos ir rubrofitijos) profilaktinės priemonės yra labai svarbios. Būtina patikrinti visus šeimos narius bei žmones artimai bendravusius su ligoniu. Dažniausiai, 50% atvejų, serga ir ligonio šeimos nariai. Pėdų mikroze sirgusiems žmonėms profilaktiškai skiriami priešgrybeliniai preparatai, ypač vasarą. Profilaktinis gydymas trunka 2 savaites.
Sergamumui pėdų mikoze nustatyti, profilaktiškai tikrinama mokinių, pirčių darbuotoju, sportininkų, baseinų lankytojų sveikata.
Sergant pėdų mikoze, svarbiausia yra asmens higiena: mažinti kojų prakaitavimą, avėti tinkamą avalynę, išsiprausus pirtyje ar paplaukiojus baseine, kojas tepti 2% spiritiniu jodo tirpalu ar kitu priešgrybeliniu preparatu. Po gydymo reikia dezinfekuoti batus. Patariama naudoti 40% formaliną. Juo suvilgomas vatos gniužulas ir įdedamas į batą ant lentelės, o batas įkišamas į plastmasinį maišelį 12 valandų, (grybelį veikia formalino garai). Po to batus reikia labai gerai išvėdinti. Dezinfekuoti būtina visus batus! Tokias procedūras siūloma kartoti keletą kartų.