Alerginės odos ligos ir dermatitai

Alerginės odos ligos

Narių vertinimas: 5 / 5

Žvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyvi

Alergija - tai pakitusi gyvų audinių atsakomoji reakcija į egzogeninius ir endogeninius dirgiklius, vadinamus alergenais. Alergenas į organizmą gali patekti keliais būdais:

• per gleivines (virškinimo traktą, makšties gleivinę ir kt.);
• inhaliacijas;
• per kraujagysles (medikamentai, bakterijos, virusai);
• per odą (skiepai, odos mėginiai, vabzdžių įgėlimai);
• epiderminis-kontaktinis būdas (kontaktinis dermatitas, kontaktinė profesinė egzema ir kt.).

 Alergenai paveikia odą, kraujagysles, virškinimo traktą, plaučius ir tuo metu išsiskiria biologiškai aktyvios medžiagos - histaminas, serotoninas, bradikininas ir kt., sukeldamos bronchinės astmos priepuolius, dilgėlinę, alerginį dermatitą, egzemą ar pilvo skausmus, alerginius viduriavimus ir kt. Odoje atsiranda kraujo išsiliejimu, pūkšlių, mazgelių, pūslelių, pūslių, mazgų ar net nekrozės židinių. Įvairių alerginių reakcijų metu gali būti bendra organizmo reakcija: karščiavimas, tachikardija, bloga savijauta ir kt.

Alerginė reakcija vienai medžiagai yra vadinama monovalentine sensibilizacija, o dviem ir daugiau- polivalentine sensibilizacija. Dažnėjant kontaktui su cheminėmis medžiagomis pramonėje ir buityje (sintetiniai audiniai, kosmetika, valymo ir plovimo priemonės) ir vis daugiau vartojant medikamentų, alerginių dermatozių gausėja. Deja, alerginės ligos tapo rimta socialine šių laikų problema . Jų diagnostika yra sudėtinga- ypač sunku nustatyti alergeną, tačiau ir jį išaiškinus ne visada galima pašalinti. Profilaktikai būtina skirti ypatingą dėmesį!

Organizme prieš antigenus formuojasi specifinio imuninio atsako reakcijos, sąlygojamos cirkuliuojančių antikūnių, vadinamos humoralinėmis, o su imuniniais limfocitais susijusios reakcijos - ląstelinėmis. Humoralinės reakcijos ypač reikšmingos organizmo gynybai prieš daugelį bakterijų, virusų, mažiau - prieš grybelius. Jos taip pat turi įtakos greito tipo hipererginenėmsi reakcijoms. Skirtingai nuo atsparumo, kai sąveikauja antikūnas su antigenu ir apsaugo organizmą na ligos (imunitetas) arba sušvelnina jos reiškinius, organizmo įsijautrinimas (sensibilizacija) yra kenksmingas, o kartais ir pražūtingas organizmui. Alergija yra sąlygojama paveldėjimo veiksnių. Ilgą laiką gali būti paslėpta alergija, kuri pasireiškia atsiradus nepalankiems išoriniams ir vidiniams veiksniams. Norint, kad susiformuotų alerginė reakcija, reikia, kad organizmas pakartotinai gautų alergeno ir praeitų tam tikras laikas (latentinis periodas), kol organizmas pasigamins antikūnų. Pavyzdžiui, mūrininkas, po10-20 metų tampa jautrus kalio bichromatui, pras deda kontaktinis alerginis dermatitas. Susiformavus organizmo sensibilizacija išsilaiko ilgai,- iki 10 metų ir ilgiau. Tai ypač svarbu žinoti, nes būna grupių alergija - padidėjęs organizmo jautrumas kelioms skirtingos medžiagoms, panašioms pagal savo cheminę sudėtį. Ypač svarbūs cheminiai junginiai su "para-" grupe, kuri cheminiuose junginiuose yra su benzolo žiedu. Vadinasi, žmogus, kuris jautrus novokainui, bus jautrus ir sulfanilamidiniams preparatams, parafenildiaminui, paraaminosalicilinei rūgščiai, paraaminobenzoinei rūgščiai ir kt. Tai labai apsunkina alerginių procesų diagnostiką.

Imuninės reakcijos yra skirstomos į 4 tipus.

I tipas. Greita hipererginė anafilaksinė arba atopinė reakcija. Alergenais gali būti: žiedadulkės, maisto produktai, arklio plaukai, įvairūs cheminiai junginiai, medikamentai. Reakcija išryškėja po keleto sekundžių ar minučių, o po 20-30 minučių pasiekia maksimumą ir po 1- 2 vai. silpnėja. Pirmam imuninio reakcijų tipui priklauso atopinis dermatitas, kai kurios dilgėlinės formos, polinozė (šieno sloga, šieno karštligė), bronchinė astma ir retai migrena. Pirmas imuninių reakcijų tipas pasireiškia anafilaksinio šoko metu.

II tipas. Citotoksinė arba citolizinė reakcija. Ji prasideda perpilant kraują, kai neatitinka kraujo grupės. Pagal šį tipą formuojasi hemolizinė naujagimių liga.

III tipas. Greita Artiuso tipo reakcija prasideda po 2- 3 val., o maksimumą pasiekia po 6- 8 vai. Reakcijos metu susidaro ir cirkuliuoja tirpstantys antigeno- antikūno kompleksai (IgG ir IgM imunokompleksai). Alerginė reakcija gali būti vietinė (aplikavusi odoje) ir generalizuota (prasiskverbusi į kraujagyslę). Reikšmingiausia šios grupės liga yra seruminė ir alerginis glomerulonefritas. Šiai grupei priklauso medikamentinės egzantemos (bėrimai), daugiaformė eksudacinė raudonė ir mazginė raudonė, prie kai kurių autoimuninių ligų (sisteminė raudonoji vilkligė).

IV tipas. Uždelsta hipererginė reakcija, kuri išryškėja po 24-72 vai., patekus į organizmą antigenui. Uždelstos reakcijos klinikiniai požymiai yra įvairūs pažeidimai, atsirandantys bakterinių, virusinių, grybelinių ligų, medikamentinės alergijos atvejais, transplantato atmetimo reakcijos, taip pat sergant alerginiu kontaktiniu dermatitu bei kontaktine egzema.

 

Paprastas kontaktinis stomatitas

Narių vertinimas: 5 / 5

Žvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyviŽvaigždutė aktyvi

Burnos gleivinę gali dirginti daugelis medžiagų, analogiškų odos pažeidimams. Paminėsime protezus iš plastmasės ar kaučiuko. Kai kurie ligoniai, juos dėvėdami, jaučia deginimą, kitiems atsiranda ilgai negyjančių opų. Gali susiformuoti ir alerginės reakcijos plastmasėms bei medžiagoms, kurios naudojamos gaminant dantų protezus.

 Cheilitai (lūpų uždegimai) atsiranda veikiant plastmasinių dantų protezams, lūpdažiams, dantų pastoms ir kt. Šie uždegimai praeina pašalinus dirgiklius. Lūpų kampų uždegimai seniems žmonėms būna sumažėjus odos turgorui, dirginant seilėms, iškritus dantims. Ultravioletiniai spinduliai taip pat sukelia lūpų uždegimus. Toks pažeidimas dažniausiai būna kartu su veido odos uždegimu. Sergant lūpos esti paraudę, paburkusios, pleiskanoja. Toks ilgai besitęsiantis procesas yra ikivėžinis.

 Sergant visų rūšių dermatitais, svarbiausia ir būtina sąlyga yra pašalinti dirgiklį, po to pagal simptomus skirti priešuždegiminių preparatų, o sunkiais atvejais gliukokortikoidų per burną ir injekcijomis. Dermatitų gydymo specifika priklauso nuo etiologinių veiksnių. Nudegus, be įprastinio gydymo, skiriama gliukokortikoidų galimų alerginių reakcijų profilaktikai. Gydant nušalimus (I ir II laipsnio), labai svarbu gerinti kraujo cirkuliaciją (batai neturi spausti!). Oda valoma, sutepama antibiotikų bei gliukokortikoidų mišinių tepalais. Kitų veiksnių sukeltų dermatitų gydymui vartojami: įvairūs pavilgai, suplakamieji mišiniai su cinku ir talku bei aliejais, gliukokortikoidų tepalai ir kremai. Pūsles gydytojas praduria, židinius patepa anilino dažais (1- 2% vandeniniais ar spiritiniais tirpalais), Kastelano skysčiu, o kojoms bei rankoms tinka kalio permanganato vonelės. Lėtinio dermatito gydymui, kai židiniai yra infiltruoti, o oda sustorėjusi, tinka gliukokortikoidų tepalai su degutu ir salicilo rūgštimi.

 Alerginių dermatitų gydymui labai naudingi, pašalinus dirgiklį, antihistamininiai preparatai, o labai sunkių reakcijų slopinimui skiriami ir gliukokortikoidai per burną (po 40- 60 mg prednizolono per dieną) keletą dienų. Išoriškai tinka priešuždegiminiai preparatai: cinko aliejus, hidrokortizono, prednizolono ar dar stipresni tepalai ir kremai. Prisidėjus antrinei infekcijai, patartina naudoti antibiotikų tepalus, tačiau alerginių reakcijų slopinimui yra naudinga skirti antihistamininiu preparatų, kurie padeda išvengti papildomų alerginių reakcijų.

Atopinis dermatitas (paprastoji egzema)

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi

 Atopinis dermatitas- tai sunki ir dažna liga, kuri formuojasi pagal pirmą imuninių reakcijų tipą, dalyvaujant imunoglobulinui E(IgE). Neretai kartu pažeidžiamos kitos organizmo sistemos, prasideda alerginė sloga, bronchinė astma. Atopinis dermatitas sudaro apie 2- 5% visų odos ligų.

 Atopinis dermatitas Šią ligą, kūdikystėje dar vadinamą vaikų egzema, gali sukelti įvairūs maisto alergenai: pienas, kiaušiniai, produktai iš kviečiu, žuvis, šokoladas, citrusiniai vaisiai ir kiti, o vėliau - nuo 1- 3 metų - kai kurie audiniai (vilna, šilkas), inhaliaciniai alergenai (augalų ir medžių žiedadulkės, grybų sporos, namų dulkės, gyvulių pleiskanos, plaukai bei įvairūs kiti alergenai, pavyzdžiui, kosmetika, medikamentai, serumai, vakcinos ir kt. Nurodomi šeimyniniai ir konstituciniai veiksniai bei nervų sistemos įtaka ligai formuotis. Apie 60-70% tokiu ligonių tėvų sirgo ar serga alerginėmis ligomis. Atopiniu dermatitu vaikai serga nuo 2- 3 gyvenimo mėnesio, kartais vėliau. Tokius alerginius procesus skatina nėštumo toksikozės, nėštumo metu vartoti medikamentai, gausiai vartojamas pienas, kiaušiniai, žuvis. Taip pat alergines reakcijas skatina trumpas maitinimas krūtimi, ankstyvas ir dirbtinis maitinimas.

Dažnai žmonėms formuojasi ichtiozė (apie 50% ligonių). Beje, 20- 50% ligonių dar iš vaikystės atsiranda kitos alerginės ligos: dilgėlinė, egzema, medikamentinė alergija, alerginė sloga, bronchinė astma ir kt. Medicinos literatūroje aprašytas odos- respiracinis sindromas, kai, pagerėjus egzemos ligai, atsiranda astmos reiškinių ir priešingai.

Namų dulkes sudaro alergenų kompleksai: grybelinės, bakterinės, gyvulių pleiskanų, šerių, augalų dulkių, maisto priemaišos, įvairių parazitų liekanos ir kt. Ligos eigai turi įtakos sezoniniai klimato veiksniai (vasarą - gerėja, rudenį, žiemą - blogėja), taip pat aiškus ryšys su žiedadulkių alergenais (polinozės- dėl to vasarą procesas blogėja). Stiprius odos bėrimus sukelia darbas su vilna, kitais audiniais, ypač sintetiniais, cheminėmis medžiagomis. Tokiems ligoniams nustatomas ne tik humoralinio, bet ir ląstelinio imuniteto sutrikimas. Beje, sergantieji imlesni virusinei, bakterinei ir grybelinei infekcijoms, jiems dažnai nustatomas sumažėjęs riebalų išsiskyrimas (oda sausa), o dažnai prausiantis, ji dar labiau sausėja ir dažniau išberia.

Paprastoji egzemaSvarbiausi simptomai atsiranda kūdikystėje - vaikų egzemos požymiai, niežėjimas, kartais labai intensyvus. Šie procesai, vaikui sulaukus 2-3 metų, gali išnykti ir negydomi. Vėliau atsiranda odos infiltracija, lichenifikacija, o pažeidimo periferijoje atsiranda smulkių mazgelių. Iš pradžių židiniai lokalizuojasi ant veido, galvos odos, kojų ir rankų. Niežėjimas, kuris vargina ligonius, dažniausiai būna priepuoliais, tuomet oda smarkiai nukasoma. Tose vietose oda pabąla (baltas dermografizmas). Ligai būdinga eozinofilija (net 90% ligonių), ji trunka ilgai, būna remisijų paūmėjimų ir recidyvų. Ligonius dažnai kankina nemiga. Skiriamos šios atopinio dermatito stadijos:

1) naujagimiu - vaikų stadija (nuo 2 mėnesių iki 2 metų) -mazgeliai, pūslelės ir egzemos tipo bėrimai būna ant veido, kojų, rankų bei kitų kūno vietų;

2) vaikų stadija (nuo 2-4 metų iki 10-12 metų) - mazgeliai foruojasi kojų bei rankų lenkiamuose paviršiuose, ant sprando odos ir kt., bėrimas susilieja tarsi plokštelėmis;

3) paauglių-suaugusiųjų stadija (nuo 12 iki 30 metų) - atsiranda infiltruoti odos židiniai būdingose vietose. Spontaninės remisijos būna vienerių metų vaikams ir prieš lytinį brendimą. Procesui paūmėjus, židiniai susilieja į stambesnes plokšteles. Dažnesni niežėjimo priepuoliai būna naktį ir trukdo miegoti. Nuolat kasantis taip nudyla nagai, kad nereikia jų kirpti. Išplitusių pažeidimų metu padidėja limfmazgiai (limfadenopatija).

Atopinio dermatito diagnozė nustatoma pagal šiuos duomenis:

1) šeimos anamnezė;

2) klinikiniai požymiai;

3) baltas dermografizmas;

4) eliminaciniai ir provokaciniai mėginiai dirgikliams išaiškinti.


Diagnostika nesunki, bet galima supainioti su seborėjiniu, alerginiu kontaktiniu dermatitu, niežais. Labai svarbu gydant atopinį dermatitą nustatyti maisto, inhaliacinius ir kitus alergenus bei juos šalinti. Deja, tai padaryti ne visada pavyksta, todėl skiriamas simptominis gydymas. Ligoniai turi atidžiai klausyti gydytoju patarimų. Rekomenduojami antihistamininiai preparatai, gliukokortikoidai (per burną ir išoriškai). Skiriama racionali dieta, šildymas kvarco lempomis, pirogeniniai preparatai (pirogenalis), kurortinis gydymas (kalnų arba pajūrio kurortuose, pavyzdžiui, Palangoje, Šventojoje). Patartina pašalinti iš buto minkštus baldus, kilimus, gėles ir gerai valyti butą. Kambario oro drėgmė neturėtų būti mažesnė kaip 55%. Atsiradusias komplikacijas reikia gydyti antibiotikais (padarius antibiotikogramą). Herpetinių komplikacijų gydymui tinka gamaglobulinas ir imunostimuliatoriai (levamizolis ar kiti). Antihistamininiai preparatai daugiau tinka nakčiai, kartu indikuotini ir raminamieji vaistai (chlorpromazinas, jo derivatai).

Išoriškai ūmioje stadijoje naudojamos Burovo skysčio, ramunėlių, gliukokortikoidų pavilgai ir kremai. Medikamentai skiriami pagal klinikinį vaizdą ir esančias komplikacijas. Gydymo principai tokie patys kaip ir gydant egzemas. Ryškių infiltratų gydymui naudojami gliukokortikoidai po plėvele (okliuzinis tvarstis), deguto preparatai (ne ilgiau kaip 5- 8 dienas, ypač jeigu yra tepami didesni odos plotai). Nuo deguto preparatų gali atsirasti fotodermatozių (odos uždegimas dėl padidėjusio jautrumo UV spinduliams). Tinka kvietinių sėlenų arba avižų šiaudų ekstraktų vonios. Padeda odos valymas aliejumi. Jeigu židinių uždegimo reakcija neintensyvi (beveik nešlapiuoja), tai padeda deguto vonios. Kai oda sausa, siūloma ją valyti skystais ir tepti vitaminizuotais kremais. Sanatorinis-kurortinis gydymas yra naudingas, bet iš kurorto grįžus į namus procesas recidyvuoja. Dieta taip pat ne visada efektyvi. Ligoniai gali valgyti įvairų maistą, išskyrus tuos maisto produktus, kuriems nustatytos alerginės reakcijos (panaudojus eliminacines, provokacines dietas). Rekomenduojama nevalgyti maisto produktų - potencialių alergenų, aštrių patiekalų, mažiau vartoti angliavandenių, druskos, nepersivalgyti. Maistas turi būti vitaminingas. Sausa oda jautresnė įvairiems dirgikliams, todėl nepatartina dažnai maudytis vonioje ar po dušu. Po maudymosi odą būtina patepti riebiu kremu.

Profilaktika taikoma net naujagimiams (jeigu šeimose pasitaikė alerginių, ligų). Patariama vengti kontakto su vilna, gyvulių plaukais (kačių, šunų), paukščiais (pūkinės ar plunksninės pagalvės ir kt.), nelaikyti namuose kanarėlių, papūgėlių ir kt. Kambariuose (namuose ir darbe) neturėtų būti gėlių, kilimų. Butą reikia valyti tik drėgnu būdu. Žalingai veikia alkoholis, citrusiniai vaisiai ir kiti potencialūs maisto produktai. Procesas blogėja nuo psichinių traumų, ypač šaltu metu (rudenį ir žiemą). Suaugusieji turėtų vengti cheminių medžiagų, perkaitimo, peršalimo, infekcinių ligų, dulkių ir kt.

Ligoniai turi būti dispanserizuoti. Rekomenduojama įsteigti reabilitacinius centrus, skirti nemokamam gydymui medikamentus, gerinti buities ir darbo sąlygas. Vaikams, kai procesas komplikuojasi pūlinga arba virusine infekcija, prognozė gali būti rimta. Prognozė priklauso ne tik nuo odos pažeidimų, bet ir dėl kitų organizmo sistemų pažeidimų. Blogesnė prognozė, kai ligonis serga atopine bronchine astma. Žinoma, gydymo rezultatai esti blogesni, kai nepavyksta nustatyti alergeno, sukėlusio organizmo alergines reakcijas, arba tuomet, kai alergenas išaiškintas, bet jį pašalinti neįmanoma (knygų dulkės, svarbiausi maisto produktai ir kt.).

Alerginis kontaktinis dermatitas

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi

Pakartotinai veikiant odą cheminiais, biologiniais dirgikliais prasideda odos alerginis uždegimas, kuris gali būti buitinis arba profesinis. Dirgikliai dažniausiai yra nestiprūs ir sukelia odos uždegimą ne visiems žmonėms, o tik sensibilizuotiems.

Gamyboje ir buityje šiuos pažeidimus dažniausiai sukelia chromo druskos, nikelis, formalinas, dinitrochlorbenzolas, epoksidinės dervos, įeinančios į lakų, klijų, plastmasių sudėtį, taip pat ursolas, gyvsidabrio druskos, terpentinas ir kt. Turi įtakos ir valymo priemonės: skalbimo milteliai, valymo pastos, muilai, organiniai tirpikliai (terpentinas, žibalas, acetonas ir kt.); rudenį ir žiemą sumažėjus riebalų išskyrimui ir esant didesnei drėgmei, labiau jautri yra sausa oda, o tai ypač skatina formuotis uždegimus.

 Buityje taip pat susiduriame su labai daug alergenų: buto dulkės, gėlės, įvairūs dažai, grindų, pastos, plunksnos, dirbtinė oda, batų kremai, dezinfekuojančios medžiagos, kambaryje gyvenančių gyvulių (šunų., kačių ir kt.) plaukai, pleiskanos, parazitai, medikamentai, kosmetinės priemonės, sintetiniai audiniai, dažyti natūralūs ir sintetiniai kailiai ir kt. Tarp metalo alergenų dažniausiai yra chromo junginiai, kurie naudojami metalo, tekstilės, odos pramonėje, laboratorijose ir kt.; chromo randama cemente, net degtukų galvutėse. Dažnai dermatitus sukelia berilis, volframas, kobaltas, varis. Silpnai sensibilizuojančiai veikia ar nesukelia alerginių dermatitų šios medžiagos: aliuminis, bismutas, geležis, platina, sidabras, cinkas, auksas.

 Atsiradus dermatitui procesas dažniausiai apima veidą, plaštakų dorsalinius paviršius. Veido pažeidimai atsiranda veikiant garams arba palietus veido odą rankomis, užterštomis įvairiomis cheminėmis medžiagomis. Neretai alerginius dermatitus sukelia kosmetinės priemonės (plaukų, antakių, blakstienų dažai - ursolas, rezorcinas, gyvsidabris ir kt.). Ant lūpų odos uždegimas gali prasidėti nuo lūpų dažų, kremų, dantų pastų ir kt. Kaklo odos uždegimus gali sukelti kaklo papuošalai (karoliai, grandinėlės) ar dažytos apykaklės, užtrauktukai bei kt. Lytiniai organai pažeidžiami kontraceptinėmis medžiagomis, dezodorantais, dirginami drabužiais bei juose esančiomis skalbimo medžiagomis. Alerginis kontaktinis dermatitas prasideda niežėjimu, o po 12- 24 val.  atsiranda nedidelis paraudimas, kuris, pašalinus dirgiklį, po 1- 2 dienų praeina. Kartais gali būti odos paburkimas, mazgeliai. Jeigu odos reakcija intensyvesnė, atsiranda pūslelių, šlapiuoja, formuojasi šašai, niežti. Sensibilizacijai užsitęsus, alerginis kontaktinis dermatitas gali pakeisti formą, ir prasidės egzema, ypač kai atsiranda polivalentinė sensibilizacija (jautrumas kelioms medžiagoms).

 Alerginis dermatitas

 Jis dažniausiai atsiranda ne dėl išorinių dirgiklių, patenkančių ant odos, bet dėl maisto alergenų, medikamentų vartojimo per burną arba injekcijomis, inhaliuojamų medžiagų sensibilizuojančio poveikio. Klinikiniai požymiai labai įvairūs. Gali būti odos paraudimas, mazgeliai, pūslelės, pūslės, kraujo išsiliejimas, pūkšlės, mazgai, šašai, pleiskanos ir kt. Prasideda ir viso organizmo reakcija: karščiavimas, silpnumas, pykinimas, šalčio krėtimas ir kt. Anksčiau tokius alerginius dermatitus vadindavo toksikodermijomis arba alerginiais toksiniais dermatitais.

Fitogeninis dermatitas

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi

Dažniausiai odos uždegimus sukelia raktažolės. Profesinius daržininkų, ir gėlininkų dermatitus dažnai sukelia chrizantemos. Vadinasi, bet kuris augalas ar gėlė gali būti fitogeninio dermatito priežastimi. Kai kurie augalai (asiūklis, vaistinė agurklė, paprastasis varputis, rožių, erškėtrožių ir kitų augalų bei krūmų spygliai, spyglių nuolaužos) žaloja odą ir dėl to pradeda niežėti odą.

 Maži augalų šereliai įstringa odoje ir formuojasi mazgeliai. Aštrūs spygliukai gali užlūžti odoje ir pasiekti gilius audinius, esančius netoli kaulo. Dygioji slyva gali sukelti lėtines granulomas, kurios dažniausiai būna riešo ir pirštų odoje. Dauguma minėtų pažeidimų yra tik mechaniniai. Kiti augalai žaloja odą ne tik mechaniškai, bet turi ir cheminį poveikį, pavyzdžiui, dilgėlės. Nuo jų odoje atsiranda pūkšlių, kurias labai niežti. Fitogeninį toksinį dermatitą sukelia dirvinė, daržinė, pelėžirninė karpažolės, vėdrynas, baltažiedė plukė ir paprastoji kraujažolė. Paveikus minėtoms vaistažolėms, prasideda odos hiperpigmentacija, formuojasi pūslelės, paskui nekrozės, opos. Aitrusis šilokas, stoginė perkūnropė ir kiti augalai smarkiai žaloja odą. Odą sensibilizuoti ir sukelti alerginį kontaktinį fitogeninį dermatitą gali visi augalai ir gėlės, bet labiausiai sensibilizuojantis augalas yra raktažolė. Jos alergenų randama mažų ūglių plaukeliuose, stiebų viršūnėlėse ir žieduose. Odos uždegimas prasideda vos prisilietus prie nuskintų šakelių paviršiaus ar žiedų. Bėrimai esti tarsi iš mazgelių, pūslelių ar pūslių, išsidėstę linijomis ir pažeidžia atidengtas kūno vietas - veidą, plaštakas - "primula dermatitis". Zagrenio nuodingojo ar šliaužiančių ąžuolo gebenių sukelto dermatito atveju, alergeno randama visose augalo dalyse, net šaknyse. Odos uždegimas išsidėsto juostomis, ploteliais, pasitaiko ir pūslių. Chrizantemos sensibilizuoja stiebo dervomis ir žiedadulkėmis. Pakartotinas kontaktas sukelia alergines reakcijas gėlininkams, sodininkams, daržininkams, tačiau liga gali prasidėti ir gėlių mėgėjams.Fitogeninis dermatitas

 Sergant dermatitu nuo tulpių svogūnėlių, pirmieji reiškiniai prasideda po nago kraštu ir pirštų galuose. Tose vietose oda tampa sausa, ją skauda, gali įtrūkti ir formuojasi suragėjusios odos židiniai. Hiacintų ir narcizų svogūnėliai turi adatos pavidalo kristalų, kurie praduria odą ir sukelia niežėjimą. Nuo tokio pažeidimo apsaugo pirštinės.

 Alerginėms reakcijoms nustatyti naudojami mėginiai. Smulkūs augalo ūgleliai ir plaukeliai uždedami ant odos. Tačiau geriausiai tinka standartiniai ekstraktai. Odos mėginiai padeda nustatyti ligos priežastis 95% ligonių. Mėginiai gali būti atliekami su augalo žiedais, lapais ir žiedadulkėmis. Lapai ir žiedlapiai turi būti sutraiškomi (sutrinami) šviesoje. Augalai, sukėlę teigiamas odos reakcijas, turi būti identifikuoti. Reikia nustatyti augalo rūšį, kad būtų galima išsaiškinti galimas kryžmines reakcijas.

 Augalų, kurie sukelia alergines reakcijas, reikia vengti tiek buityje, tiek darbe.

 Atskirai verta paminėti fotoalerginį fitogeninį dermatitą, kurį sukelia ne tik vienas augalas, bet kartu veikiantys ultravioletiniai spinduliai. Laukinis barštis, sėjamasis pastarnokas, petražolės, krapai, morkos, anyžiai, salierai, raudonasis diktonas ir kiti turi fototoksinių savybių. Rūta žalioji ir vėdrynas taip pat turi tokių savybių. Paveikus odą vieno minėtų augalų dalelėmis, jeigu po to nebuvo saulės poveikio, jokių, pažeidimų neatsirastų. Tačiau augalai gali pažeisti odą ir debesuotą dieną, ypač jeigu jie šlapi ar rasoti. Jeigu paveikti dideli odos plotai, pažeidimai esti labai intensyvūs: paraudimas, pūslės, net karščiavimas ir kiti reiškiniai. Dirbant su anksčiau aprašytais augalais, reikia tinkamai apsirengti ir žinoti, kas gali atsitikti.

 Pseudofitogeniniai dermatitai,- tai tokie odos pažeidimai, kurie atsiranda ne dėl augalų, o dėl įvairių parazitų, vikšrų ar chemikalų, buvusių ant augalų. Fitogeninių dermatitų gydymas nesiskiria nuo alerginių dermatitų ir egzemų gydymo. Skiriami antihistamininiai preparatai, gliukokortikoidai tinka sunkių uždegiminių reakcijų slopinimui (vartojama per burną ar injekcijomis po 20- 40 mg per dieną ar didesnėmis dozėmis). Išoriškai tinka gliukokortikoidų kremai ar tepalai.

Pokategorės